Tačiau žiūrėdama laidą patyriau jausmus, kurie apima tėvus tokioje situacijoje kaip ši. Socialiniai pedagogai, artimieji ir kaimynai... Visi šie žmonės tikino, jog mažai tenka matyti mamų, kurios šitaip rūpintųsi savo vaiku. Tėtis su ašaromis akyse pasakojo, kaip lemtingą vakarą atvykę vaikų teisių darbuotojai atemė vaiką iš tėvų.
Man kyla klausimas, o kur vaikų teisių darbuotojai, kai aplink šitiek daug asocialių šeimų, kuriose yra smurtaujama, kuriose tėvai yra linkę išgerti, užmigti ir pamiršti apie tėvų pareigas? Kur šie darbuotojai, kada vyksta patyčios? Kada vaikas verkdamas prašo pagalbos?
Kodėl mes lygiuojamės į kitą valstybę, kurioje vaikai yra atimami ir bandomi įkišti į svetimas šeimas? Ar pradėjo veikti didis „Barnevernet“ ir pas mus? Kyla tiek daug klausimų, į kuriuos neatsako mūsų valstybė, neatsako šių institucijų darbuotojai ir neatsako žmonės, kurie 9-erių metų vaiką jau ilgus mėnesius negrąžiną į mylinčią ir jo laukiančią šeimą. Smurtas vyksta visame pasaulyje, smurtas vyksta ir šeimose. Ber ar tai ne smurtas prieš vaiką, kuris yra atskirtas nuo tėvų, kuris yra psichologiškai traumuojamas mūsų vaikų teisių tarnybos? Tai yra smurtas.
Dar didesnis ir gilesnis, kuris palieka didelius randus vaikų širdyse, kurie laukia savo namų ir mylinčių tėvų, kurie nori sugrįžti ir nori gyventi už gražesnę mūsų ateitį...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!