Į šį laišką atrašęs žmogus tapdavo susirašinėjimo draugu - taip ir kareivis, ir mergina užmegzdavo naują pažintį, kuri lydėdavo jį visą tarnybą. Kareivis, į kurį kreipiuosi šiandien – ne sovietinės sistemos dantratis, o Lietuvos politinio reljefo strategas.
Šių dienų „politinio kario“ uždaviniai labai sudėtingi: reikia suderinti asmeninius bei „dalinio“ interesus, užtikrinti bendradarbiavimą tarp skirtingų institucijų, atstovauti savo elektoratą, palaikyti pozityvius viešuosius ryšius ir atlikti begalę kitų itin sunkių darbų.
Nepaisant įprastų pareigų, taip pat reikės tvarkytis su Covid-19, tačiau pastarosiomis dienomis tiek pati problema, tiek jos sprendimo metodikos sulaukia vis pasyvesnio atsako ir atsiradus vakcinai arba problemai „depolitizavusis“, pagrindiniu darbu bus ne skaičiuoti ligonius ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) lėšas, o kurti post-Covid Lietuvos viziją.
Šiandien matome, jog šiam darbui laiko skiriama nedaug. Kai kurie yra užsiėmę Baltarusijos klausimu, kiti tiria kovos su pirmąją viruso banga klaidas, tačiau nei politikų programose, nei jų diskusijose nėra atsižvelgiama į šios krizės potencialą Lietuvos ekonomikai, nei ką darysime, kai visa tai baigsis.
Vietoj to, jog žiūrėtume sau po kojomis arba – dar blogiau – atgal, nukreipkime savo žvilgsnius į horizontą, nes tik ten galime atrasti to dinamito ateinantiems keturiems metams.
Pasibaigus recesijai, kaip ir pasibaigus žiemai, ateina klestėjimo laikotarpis – ekonominis pavasaris. Lietuva šį nuostabų metų laiką gali pasitikti dvejopai: pasiruošusi ekonominio skatinimo planus ir valstybinius užsakymus, „pasodinusi“ pinigus į privatųjį sektorių, taip vasaros gale jau skindama gardžius vaisius arba galime likti dabartiniame kelyje – saugodami pinigus valstybinėse „kojinėse“ (kartais ir kišenėse), laukdami dar tamsesnės dienos, nes „atsarga gėdos nedaro“, o verslas ir pats kaip nors išgyvens.
Šis sprendimas priklausys tik nuo jūsų, 2020 – ųjų metų šauktinių: nesuformulavus tinkamos strategijos Lietuvai grės nuosmukis, o jums – tik gilūs žmonių atodūsiai. Kita vertus, konstruktyvaus plano įgyvendinimas gali atnešti šaliai ilgus klestėjimo metus, o politikams – užtarnautą žmonių pripažinimą.
Šiomis dienomis atsakomybę tenka prisiimti ne tik už save, bet ir už savo kaimynus. Jau žengėme pirmuosius žingsnius – priėmėme reikiamas rezoliucijas Lietuvoje, išjudinome ES ir toliau visomis įmanomomis priemonėmis remiame savo brolius gūdus.
Svarbiausia, jog šio maratono entuziazmas neužgestų prabėgus pirmus šimtą metrų. Jums, naujasis rekrūte, liko ilgoji distancijos dalis – įvykdyti rezoliucijas, išlaikyti pozicijas net esant dideliam spaudimui ir inicijuoti dialogą be nuolatinio Rusijos kišimosi ir žaidimo „po stalu“.
Paskutinis, bet vienas sudėtingiausių uždavinių – suformuoti rišlią bei nuoseklią ideologiją savo politiniam dariniui. Vienas iš Lietuvos žurnalistikos grandų apibūdino 2020 metų rinkimus, kaip „kovą tarp ideologijų“, tačiau apie kokias idėjas mes kalbame, jei paskutinį kartą aiškų tikslą turėjome prieš maždaug 30 metų – atgauti nepriklausomybę ir tapti vakarietiška valstybe.
Šių dienų politinės partijos, su visa derama pagarba, remiasi vien populistiniais pažadais: pakelsime pensijas, kovosime už (arba prieš) gėjų teises, priimsime daugiau moterų į politiką (lyg daug svarbiau yra kas tarp kojų, o ne žmogaus galvoje).
Visos šios idėjos tikrai ne mūsų pačių sugalvotos, o nekokybiškai nusirašytos nuo kitų šalių politinių kazusų, todėl drąsiai galime teigti, jog lietuviai savų ideologijų nekuria, o tik skolinasi svetimų supaprastintus fragmentus.
Vakarų politinės partijos ideologijas adaptuoja ne veltui – į jau veikiančius idėjinius rėmus įspraudžiamos lokalios problemos turi nepalyginamai didesnį pasisekimą nei pavieniai pasiūlymai, todėl tiek Jūsų, tiek „jūsų dalinio“ labui sukurkite idėjinį naratyvą, kuris išgyvens ilgiau, nei kadencija, partijos lyderis ar vienas ekonominis ciklas.
Politinės ideologijos pasaulyje yra pačios įvairiausios: kraštutinis nacionalizmas, įvairaus plauko socializmai, skirtingai pateikiamas liberalizmas, kiekvienam savaip ir patogiai traktuojamas konservatizmas, anarchinis kapitalizmas ir t. t.
Politinių judėjimų – daugybė, o kareivis – vienas, todėl nepaisant jūsų ideologinių įsitikinimų, individualiame lygmenyje svarbiausiu faktoriumi išlieka profesionalumas.
Politiko kompetencija nėra vertinama kadencijų skaičiumi ar partijų keitimo dažniu, o sugebėjimu atstovauti Lietuvos žmones, priimti reikalingus šaliai strateginius bei taktinius sprendimus ir būti nenuilstančiu ekspertu savo srityje (nesvarbu ar tai makroekonomika, ar žemės ūkis).
To norėčiau ir palinkėti jums, jaunasis rekrūte, jog iš tikro profesionalo netaptumėte tik profesionaliu politiku, kurio pasiekimai matuojami ne gyvenimą gerinančiomis reformomis, o vien kadencijomis. Viliuosi, jog šiuo laišku pasiekiau išties laimingą (ne tik dėl naujo posto) kareivį, džiaugiuosi, jei sugebėjau Jus sudominti ir tikiuosi, jog man atrašysite.