O ką ji jaučia? Kai pro ją per dieną praeina šimtai žmonių? Kai į jos seną delną kažkas įdeda centų ir ji sako „Ačiū“? Ar nesunku jai atlaikyti krūvą užuojautos ir gailesčio kupinų žvilgsnių. Yra toks posakis „Ir šuo kariamas pripranta“, tai, manyčiau, senutė visus jausmus senai užšaldžiusi ir sulanksčiusi kažkur gilai giliai...
O ką iš tikro jaučia žmogus, kuris tuos pinigėlius jai duoda? Gailestį, užuojautą? O ar žinot, kad gailestis yra neatsiejamas su piktdžiuga. Sakoma, kuomet žmogui jauti gailestį iš tikro jauti džiaugsmą, kad tau taip nėra blogai kaip tu galvoji ir duodamas išmaldą jautiesi pranašesnis ir daug geresnis už kitus, kurie taip nedaro. Bet duoti geriau nei neduoti, juk močiutei reik kažkaip pragyventi.
O kokia tikimybė yra, kad vieną gražią (ar nelabai gražią) dieną Tu atsidursi tokioje pačioje vietoje kaip ir senolė? Manai, tokios galimybės nėra. Bet ji tikrai yra. Nesvarbu, ar turi daug gražių vaikučių, ar darai didelę karjerą, ar esi labai/mažai populiarus, ta tikimybė yra. Dar reiktų nepamiršti, atkreipti dėmesį ir į Lietuvos demografinę ir ekonominę situaciją. Taigi, jei neplanuoji emigruoti ir dirbti kitoje šalyje, šiuo metu ši tikimybė gerokai išauga.
Grįžtant prie močiutės... Sunku pasakyti, ką ji ne taip padarė, o gal darė kaip tik tai, ką privalėjo, kad atsidūrė tokioje situacijoje. Gal jaunystėje ji buvo labai graži ir aikštinga, niekaip negalėjo išsirinkti mylimojo, kol galiausiai liko sena merga. Neteko artimųjų, o po kiek laiko ir darbo liko viena kaip pirštas. O galbūt ji susilaukė būrio vaikučių, kuriuos užaugino, kurie paliko namus ir pamiršo pasirūpinti savo senstančia mama? Gali būti ir taip, kad jos dviejų kambarių butuke dar glaudžiasi bedarbė dukra su visa savo asocialia šeima. Ir ji išėjo į gatvę, kad galėtų išleisti savo anūkus į mokyklą. Variantų gali būti daugybė, bet galutinis rezultatas toks pats.
Gerieji žmonės, o ką gi galime padaryti mes? Svarbiausias dalykas ką privalome padaryti tai būti paprastesni, nusileisti ant žemės ir džiaugtis tuo ką turime, ką pasiekėme.
Mielosios moterys, Jūs visos esat nuostabios, gražios ir protingos. Nebūtina laikytis dietų, bėgti ilgiausius maratonus, augintis blakstienas, pieštis antakius ir pan. vien tik tam, kad prieš savo drauges ar koleges pasipuikuotumėte dailia figūra, tobula oda ir išlavintu skoniu aprangai. Kurkit šeimas, auginkit gėles, skaitykit, juokitės, mylėkit ir būkit mylimos.
Leiskit sau atsipalaiduoti taip, kaip Jums patinka, ir tikrai nebūtina eiti medituoti ar užsiiminėti joga į studijas, kurios dailiai bei skoningai papuoštos ir atsieina 30 proc. jūsų uždirbto atlyginimo. Tai – verslas ir jums to nebūtinai reikia. Žinoma, tai yra prestižas, bet kas tokį žodį sugalvojo? Tie patys žmonės, kurie už prestižą lupa krūvas pinigų, o jūs, „nabagės“, investuojat į savo grožį ir pamirštat, kad vidinis grožis neišnyks niekad, o išorinis vieną dieną baigsis... Ir žiūrėkit, kad neliktumėt vienos kaip pirštas su savo karjera ir rūškanu veidu, kurį sušvelnins auginamas koks nors gauruotas naminis gyvūnėlis Jūsų skoningai įrengtuose namuose. Taigi, būkit paprastesnės, auginkit mylinčius ir laimingus vaikus, mylėkit savo vyrus ir juos gerbkit, kalbėkitės, darykit tai, ką mėgstat, nesvarbu, ar tai yra madinga, ar ne. Ir kai ateis liūdnos dienos, neišsigąskite: taip jau gyvenimas surėdytas, kad norint pajust tikrą laimę, reikia žinot ir nusivylimų kartėlį.
Brangieji vyrai, Jūs visi esat gražūs, patrauklūs ir protingi. Jums teko nelengva dalis suprasti ir mylėti moteris. Linkiu Jums pasirinkti tokią moterį, kurią mylėtumėt ir brangintumėt iki gyvenimo pabaigos. Tai yra labai sunku, ir jums tenka sunki užduotis, bet aš jums to linkiu. Jus pirmiausia pasmerkia dėl skyrybų, Jums dažniausiai tenka matyti savo atžalas tik retkarčiais, o tai yra šiek tiek nesąžininga Jūsų atžvilgiu. Tik vieno Jūsų prašau – nepasiduokite pagundai kilnoti tauriojo gėrimo stikliuko ir naudokitės savo galva. Būkit vyriški, o tam nereikia nei didžiulės barzdos, nei išskirtinės tatuiruotės. Naudokit savo fizinę jėgą tik geriems darbams, auklėkit vaikus, būkit Jiems tikro tėvo pavyzdys, ko šiais laikais daugumai vaikų labai trūksta. Žinokit, kad į jaunas ilgakojes merginas gal ir gražu pažiūrėti, bet mylinti, suprantanti ir palaikanti žmona – tikras turtas. Vertinkite, ką turite, gerbkite save, savo šeimą, dirbkite mylimą darbą, palaikykite savo mylimą moterį, turėkite mėgstamą hobi ir būkite laimingi.
Kai tapsime truputėlį geresni kitiems ir sąžiningesni sau pačiam, tuomet galbūt nebereiks gailestingu žvilgsniu žiūrėti į išmaldos prašančius nelaimingus žmones. Ir, svarbiausia, visiems visiems linkiu išsaugoti šiek tiek vaikiškumo ir išlavinti šiokį tokį humoro jausmą. Šios savybės labai padeda, kai ateina sunkesnis gyvenimo periodas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti, ką jaučiate? Nusiųsti atvirą laišką? Viešai prisipažinti, parodyti dėmesį? Tuomet kviečiame pasidalinti neišsiųstais, bet širdyje jau parašytais laiškais el.paštu pilieciai@delfi.lt!