1990 metų pavasaris – buvau grįžęs iš armijos ir gyvenau universiteto „barake“. Panų turėjau daug. Bendrabutyje gyveno 20 vyrukų ir kokie 300 panelių. Tad, kai ateidavo penktadienis, prasidedavo laukiniai vakarai (daug gėrimų ir beribės meilės naktys). Po tokių savaitgalių būdavau išsunktas kaip citrina.
Vieną penktadienio vakarą kaip visada su draugais vaikštinėjom po bendrabutį, ieškodami kambario, kuriame apsistotume. Radome, kas mus priglaudė ir jau taisėmės miegoti. Trumpam nuėjau į tualetą ir išeidamas pamačiau ją...
Ji vilkėjo mėlyną šilkinį (na, man išgėrusiam pasirodė, kad ten buvo šilkas) chalatą. Tikrai buvo be liemenėlės, nes krūtys tiesiog lipte lipo iš to rūbo. Mano vaizduotė dar labiau įaudrino patiriamus įspūdžius. Užmiršau apie kambarį ir puoliau pažindintis.
Pasakiau, kad štai tokia moteris būtų man ideali žmona. Bet... greitai man priminė, kokią aš reputaciją turiu. Ir likau laisvas. Na, pagalvojau, nenori su normaliu vyruku bendrauti – nereikia. Ir nuėjau pas chebrą.
Atsikėlęs ryte niekaip negalėjau pamiršti vakarinio nuotykio. Tiesiog regėjau jos krūtis, išryškėjusius spenelius. O su veidu buvo blogiau – jo paprasčiausiai neatsiminiau. Tad pagalvojau, kad reiktų paieškoti panos mėlynu chalatu.
Taip prasidėjo mano odisėja. Ieškojau tikrai ilgai. Kadangi veido neatsiminiau, ėja vakarais per kambarius ir ieškojau mėlyno chalato. Vėl jį radau tik eidamas iš dušo kitame aukšte. Kadangi tuo metu jau buvau šviesia galva, susipažinimas vyko visai kitaip.
Pasirodo, ji buvo kurso pirmūnė, mokėsi, dainavo chore, šoko... O aš – tik paprastas sportininkas iš universiteto krepšinio komendos. Bet to tais laikais užtekdavo.
Nuo tada prasidėjo mūsų draugystė. Draugavom neilgai. Tų pačių metų rudenį, lapkričio mėnesį, susituokėme. 1991 metų pavasarį gime dukra, po 10 metų – sūnus. Mylime vienas kitą be galo ir taip – jau beveik 31 metai. Mėlynas chalatas vis dar kabo spintoje ir kartais yra naudojamas. Gal tikrai jis turi kokią magiją?