Beveik šimtas skirtingų tautybių mažoje šalyje vienas su kitu elgiasi taikiai ir be nacionalinių emocijų.
Šalia bažnyčių, tuose pačiuose miestuose, stovi šventovės, mečetės ir kiti tikėjimo namai, kurie niekam netrukdo. Žmonės nuo senų laikų išmokę gyventi draugiškai, nejausdami neapykantos kitai tautai ar religijai. Atrodo, kitaip ir būti negali.
Stebinantis užrašas vaikų darželyje: „Kuo daugiau spalvų ir skirtingų veidų aplink mane, tuo turtingesnis ir spalvingesnis mano pasaulis.“
Taigi, nuo mažų dienų vaikai mokomi tolerancijos ir pagarbos kitai tautai bei religijai... Atsidūstu... Viliuosi, kad galbūt kada nors ir lietuviai išmoks taip galvoti apie juos supantį pasaulį.
Pradžia – svarbiausia
Olandų vaikai labai anksti pradeda savarankišką gyvenimą. Ne tik todėl, kad nori, bet ir todėl, kad gali. Sulaukęs aštuoniolikos metų asmuo laikomas savarankišku.
Jaunuoliai gauna laiškus iš savivaldybės, banko, draudimo bendrovių su pilnametystės sveikinimais. Nuo šiol jie turi patys rūpintis savo finansais, draudimu ir gyvenimu. Dauguma tokio amžiaus jaunų žmonių studijuoja, todėl valstybė moka kompensacijas už sveikatos draudimą ir būsto nuomą.
Studentai gali nemokamai naudotis visuomeniniu transportu. Aišku, stipendija mokama taip pat. Studijuojantys jaunuoliai, kurių tėvai nepakankamai uždirba ir negali jiems finansiškai padėti, gauna padidintą stipendiją, vadinamą kompensuojamą tėvų priemoką studijoms.
Esant tokiems įstatymams faktiškai visi gali studijuoti ir kurti savo ateitį savarankiškai. Įdomu tai, kad visos tokios išmokos yra įvardijamos kaip skola. Jei studentas gauna diplomą, skola pavirsta dovana. Jei ne – turi solidžią studijų skolą.
Deja, pastaruoju metu studijų skolos dovanojimo sistema sustabdyta. Man pasisekė, kad mano abi dukros pradėjo studijas palankesniu laikotarpiu. Naujiems studentams pinigus studijoms tenka skolintis arba tikėtis pagalbos iš tėvų...
Gyvenimas verda visur
Amsterdamas nustebino nepakartojamu grožiu. Pirklių namai, pastatyti ant medinių polių, sujungusių kanalus, džiugino akį. Aplink tyvuliuoja vanduo. Daugelis gyvena namuose, įrengtuose ant didelių vandens platformų arba tiesiog didelėse valtyse.
Amsterdamo gyvenimą galima ne tik pamatyti akimis, bet ir pajusti visais jutimo organais.
Įsitaisę prie apvalaus kavinės staliuko ir mes gėrėme kavą pačiame centre, stebėjome skubančius praeivius. Man patinka stebėti praeinančius. Gėrėtis gamta, jūra taip pat nuostabu, tačiau po kurio laiko jos pasidaro nuspėjamos ir monotoniškos.
Žmonės – skirtingos odos spalvos, įvairios kilmės, vis kitokių figūrų, sudėjimų, apsirengę margaspalviais apdarais, atvykę iš skirtingų pasaulio kampelių – nenusibosta niekada.
Stori, ploni, aukšti, žemi, linksmi, liūdni, skoningai apsirengę ir nelabai. Vieni skubantys, kiti rimti ir susimąstę, treti žingsniuoja mosuodami fotoaparatais, lyg turėdami marias laiko. Kiekvienas iš jų turi savo pasaulėlį: gyvenimą, svajones, viltis ir liūdesį, džiaugsmą ir nuostabą, istoriją, kuri prasideda, tęsiasi ir baigiasi.
Tai vaikščiojantys ant dviejų kojyčių biografiniai romanai. Ir visi šie žmonės lyg maži stebuklai visai paprastai praeina gatve pro tave. Tu juos matai, girdi, kai kuriuos jauti. Ir tam nereikia didelių pastangų. Tik atsisėsti prie stalelio gatvėje ir užsisakyti puodelį kavos. Ir, rodos, gali juos paliesti ar net pažvelgti į akis...
Ir kaip gi neaplankius Raudonųjų žibintų kvartalo?
Tai bene pagrindinė ne vien Amsterdamo, bet ir visos Olandijos atrakcija, kurią noriai skuba apžiūrėti pasaulio turistai. Juk ne visose šalyse taip laisvai kalbama apie seksą, kurį galima įsigyti legaliai.
Man taip pat buvo be galo įdomu. Smalsu pamatyti moteris, savo kūną laikančias preke ir pardavinėjančias jį užsidirbant gan neblogam pragyvenimui.
Nustebau pamačiusi jų darbo vietą. Įsivaizdavau, kad tai bus gašlu ir nešvaru. Bet nieko panašaus. Keliose dešimtyse mažų krautuvėlių vitrinų panašiai kaip kirpyklose ant aukštų kėdžių sėdėjo gražios jaunos moterys.
Visos, vilkinčios bikini, jos nepanėšėjo į prostitutes. Labiau atrodė, kad moterys su maudymosi kostiumėliais ilsisi paplūdimyje. Vienos skaitė knygas, kitos lakavosi išpuoselėtus nagus, trečios kalbėjosi telefonu.
Kai kurios buvo tokios jaunos, kad net susigraudinau pagalvojusi, jog viena kita tiktų man į dukras. Jokio jausmo, išskyrus gailestį, joms nepajutau. Gaila, pamaniau, kad ne visoms pasiseka kopti į karjeros viršūnes ir užsidirbti duonos kąsnį kitu būdu.
Bet iš tikrųjų tos moterys nėra nei blogesnės, nei geresnės už mus. Jos dirba savo darbą ir tiek. Tik visiškas hipokritas gali galvoti kitaip. Seksas čia yra dalykinis naudingas susitarimas tarp dviejų pusių. Pirkėjas moka ir gauna, ką užsako. Šiuo atveju – seksą.
Netgi gina profsąjunga
Ne paslaptis, kad dauguma vyrų negali be šios prekės. Be abejo, yra vyrų, tikinčių, kad jausmai ir meilė, pakylėja seksą iki aukštesnio lygio. Bet nemažai yra ir tokių, kurie tuo netiki.
Jiems seksas – tik fizinis pasitenkinimas, kuris nieko bendro su jausmais neturi. Tokie vyrai bijo ir vengia bet kokių įsipareigojimų. Jiems nereikia pastovių santykių. Jie sugeba mylėti tik save, nieko kito be sekso ir pasitenkinimo jie iš moterų nenori.
Ir tokių vyrų yra labai daug. Tai, ko jiems reikia, jie gauna už pinigus. O kodėl gi ne, jei yra grupė moterų, siūlančių vyrams prekę pagal kiekvieno pirkėjo poreikį.
Nustebau išgirdusi, kad šios moterys yra apsaugotos įstatymų, profsąjungų, kurios gina jų kaip darbuotojų interesus. Jos taip pat kaupia pensijai ir susirgusios gauna nedarbingumo pašalpą. Kaip ir mes visi.
Labai nustebino visuomenės požiūris į šią profesiją. Jos niekam netrukdo, ir niekas jų nesmerkia, netgi palaiko. Visi gyvena savo gyvenimus. Visiems užtenka vietos po Olandijos saule.