Visi vaikai, paimami iš gerų, tvarkingų šeimų, kurios nepaprastai myli savo vaikus... Daug generalizavimo ir faktų, ištrauktų iš užpakalio. Apmaudu, bet tokį vaizdą sukūrė mūsų žurnalistai, kurie turėtų objektyviai informuoti, o ne kurti istorijas dėl reitingų. Prisidėjo tokios laidos kaip „Prieš srovę“ , politikai, užuodę galimybę pakelti savo reitingus... Žaidžiama žmonių jausmais ir emocijomis. Jei šimtą kartų pakartosi melą – jį priims kaip tiesą.
Trumpai apie baubo funkcionavimą – teritorinis skyrius gauna pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus raštu, elektroniniu paštu, telefonu. Dažnai tai yra anoniminiai pranešimai. Kiekvienas pranešimas yra tikrinamas, net jei kitoje laido pusėje žmogus bendrauja su Dievu per seną sovietinį radiją. Pagrindinius klientus galima suskirstyti į kelias grupes (žmonės nėra tokie jau skirtingi). Visų pirma, tai visų mylimi neblaivūs ar nuo narkotinių medžiagų apsvaigę paaugliai. Paauglių muštynės. Mėginimai nusižudyti. Po tokių įvykių policija ir gydymo įstaigos visada informuoja teritorinį vaiko teisių skyrių. Deja, net ir šiais atvejais šeima turi būti tikrinama.
Kita dažna klientų kategorija – išsiskyrę sutuoktiniai. Abi pusės teigia, kad sutuoktinis(-ė) blogai rūpinasi vaiku ir neužtikrina teisėtų vaiko teisių ir interesų. Dažnai įtraukia ir kitas institucijas į savo asmeninių ginčų sprendimą.
Asocialios ar socialinės rizikos šeimos. Jų yra daug! Daugiausia vaikų paimama būtent iš tokių šeimų.
Mano mylimiausia grupė – asmenys, kurie visur mato vaiko teisių pažeidimus. Pasipiktinęs vyras kreipėsi į vaiko teisių apsaugos skyrių dėl netvarkingos žaidimų aikštelės. Jo teigimu, vaikas negali žaisti joje, todėl pažeidžiamos jo teisės. Reikalavo, kad kuo skubiau būtų sutvarkyta aikštelė. Sudedame visą tai ir per dieną vienam vaiko teisių specialistui tenka 1-12 pranešimų. Kad ir kaip vikriai darbuotojas besisuktų, jis visada turės apie 25 bylas. Trūksta automobilių. Trūksta žmonių. Įdiegtos duomenų kaupimo sistemos neveikia tinkamai. Ne visi duomenys perkelti iš senųjų sistemų.
Kas dirba vaiko teisių tarnyboje?
Visiems teko girdėti apie abejotinus vaiko teisių specialistų sprendimus. Ir kai kuriais atvejais jie pasitvirtina. Giliau pasikapsčius paaiškėja, kad asmuo buvo teistas. Nesigilinsiu į konkrečius atvejus, bet kad to būtų išvengta, buvo sugriežtinti reikalavimai valstybės tarnautojams. Vienas iš jų – nepriekaištingos reputacijos deklaracija. Nežinau, ar anketos atsakymai yra atidžiai tikrinami, ar išvis tikrinami. Kitas būtinas reikalavimas – aukštasis universitetinis išsilavinimas. Kaip žinia, mūsų universitetuose mokosi šviesiausi ir puikiai naktinius klubus pažįstantys asmenys. Žmogiškasis faktorius atrankose nenumatytas. Šių priemonių turėtų „pakakti“.
Taigi, kokių specialistų galime sutikti? Sovietų sistemos užaugintą specialistą, kuris buvo pats blogiausias komjaunuolis, nes jame nėra nė lašo sovietiškumo. Minėtas asmuo tikrai nepaisytų netobulo vaikų teisių apsaugos įstatymo, jei jis nebūtų naudingas vaikui. Vadinasi, tikrai neatimtų vaiko iš tėvų, įpūtusių 0,20 promilės. Yra ir kita medalio pusė – vidutinio amžiaus nutukęs aferistas, kuris įstatymą traktuoja pažodžiui, gerai jo net nežinodamas. Susidūrę su tokiu tuktelėjusiu, arogantišku povu, tikrai neturėsite daug teigiamų atsiliepimų. Tarnyba turėjo atsinaujinti, tad buvo priimta daug jaunų žmonių – psichologų, socialinių darbuotojų... Dauguma jų labai greitai (būtinybės verčiami) įgijo kompetencijas ir esamomis sąlygomis gerai atlieka savo funkcijas... O sąlygos tikrai nekokios... Žmonės, be pagrindo užsipuolantys specialistus: tiek emociškai, tiek fiziškai, nuolatiniai priekaištai iš vaiko teisių kontrolierės dėl užduočių atlikimo terminų, nors nesudaromos tinkamos sąlygos atlikti jį laiku.
Bėdos po pertvarkos?
Didžiausia įvardinama bėda yra vaikų paėmimas iš „gerų šeimų, kurios niekuo nenusikalto“. Kelios tokios garsiai šaukiančios šeimos – suskaldė savo neįgaliam vaikui kaukolę ir dar gulintį apspardė. O kai kurios institucijos ir pati šeima traktuoja save kaip „sistemos aukas“. Ne visų nuomonės ugdymo klausimais sutampa, bet jeigu smurtauji prieš neįgalų bejėgį vaiką, neturėtum laikyti savęs geru tėvu/motina. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kuris tik rodo, kad negalima spręsti apie situaciją visai jos nežinant. Kalbant apie vaikų paėmimus, vaikų paimama mažiau nei prieš pertvarką. Kaip taip gali būti? Anksčiau statistika nebuvo skelbiama, o niekam ir nerūpėjo, nes tiesiog buvo „nepopuliaru“.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba savo ruožtu netikusiai atstovauja savo darbuotojus. Turėdama kvalifikuotus atstovus spaudai leidžia jiems sėdėti ir gerti kavą, vietoje to, kad jie atliktų savo darbą. Apie tarnybos veiklą visuomenę informuoja niekuo su tuo nesusijusios pseudožurnalistikos laidos, rengiančios emocionalius reportažus apie tai, kaip iš geros, kaukoles laužančias šeimos, buvo atimti vaikai. Tai yra visiškas nesirūpinimas tarnybos ir jos darbuotojų reputacija. Dabartinis požiūris yra „ai, tegul kalba ką nori“. Tai yra tingu ir aplaidu. Pasekmės matomos jau dabar. Vaiko teisių apsaugos įstatymas keičiamas ne vadovaujantis darbo patirtimi, o visuotinio, emocionalaus klykavimo pagrindu.
Ar taip dirbant galima sukurti vaiko teisių apsaugos įstatymą, skirtą APSAUGOTI vaiką ir UŽTIKRINTI jo interesus?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.