Tačiau mūsų gatvės restoranai, labai panašu, kad gyvena kitoje dimensijoje, kurioje sėkmingai patiekiami lėkštėse vištienos gabaliukai, tik ką iškepti ant grotelių gatvėje, ant stalų garuoja „Gongbao“ vištiena, šalia kinai graužia vištų kojas ir niekam neįdomu, kad kažkur keletas kinų išplasnojo kartu su nugalabytomis vištukėmis į paukščių ir kinų rojų.
Paukščių gripas plinta ne nuo žmonių, o per blogai apdorotą paukštieną, todėl rekomenduojama vengti vištienos karpačio ir kitokių patiekalų, kuriuose gali būti dar gyvybe pulsuojančios mėsos.
Po paskaitų užšokę į mūsų jau pamėgtą valgyklą „Ant kampo“ papietauti kaip partizanai ar maži vaikai, tyliai darantys blogus darbus, užsisakome vištienos, nes kažkodėl jos dar labiau pradėjome norėti. Maža ką, gal vėliau ims ir tikrai išnyks iš valgiaraščių ir vištidžių kaip išnyko žvirbliai per kultūrinės revoliucijos šėlsmą.
Gatvėje besidairydamas pakaitalo vištienai, pastebėjau, kad nemačiau anei vieno balandžio. Kyla įtarimas, kad jie jau seniai suvalgyti, kartu užkandant ir žvirbliais, nes jų taip pat nepastebėjau.
Rytais pro langą girdisi kažkokių, vis dar gyvų ir tuo besidžiaugiančių paukščių čiulbėjimas. Gal gi greitai nenutils?
Kadangi gripas prasidėjo pietinėje Kinijos dalyje, o iki mūsų kaimo nuo ten - apie 800 kilometrų atstumas, tikimės, kad nepavyks ligotiems paukščiams atskristi iki mūsų lėkščių.
Viena kursiokė, vardu Sahar, kuri yra Britanijos pakistanietė, pašėlusi devyniolikos metų mergiūkštė, šnekanti su Velso tarme, nutarė užbaigti studijas ir grįžti į Britaniją, bet prieš tai dar užsukti į pietus ir pažvelgti epidemijai į akis.
Ta proga susiorganizavome išleistuves vietnamiečių restorane. Kadangi daug merginų, kurios iš tiesų išgąsdintos šitos vištidės istorijos kaip vištos baidėsi paukštienos patiekalų, tai užsakinėjome patiekalus be paukštienos, o kadangi Sahar dar ir musulmonė, kuri nevalgo kiaulienos, tai teko ir kiaules pasiųsti toliau nuo mūsų stalo.
Valgiaraštis smarkiai susitraukė, nes vietnamiečiams kiauliena ir vištiena – labai skanu, teko užsakinėti ėrienos ir jautienos patiekalus bei įvairiausias daržoves.
Benešant patiekalus ant stalo, su vienu skaniai atrodančiu patiekalu svetingieji vietnamiečiai bandė Saharai tiesiogine žodžio prasme pakišti kiaulę ėriuko pavidale. Kadangi ėrienos skonį puikiai pažįstu, dar nuo senų laikų, kai jos nemėgau, o kiaulienos skonį išsiugdžiau nuo mažų dienų, konstatavau faktą, kad į lėkštę tikrai prigulė kiaulė. Dėl šios kiaulystės mūsų naudai viena valgytoja sumažėjo, nes, kaip ji sako, iš pagarbos kiaulaitėms ji jų nevalgo, bet kaip britiška musulmonė visus kitus patiekalus ramiausiai užgeria alumi ir dideliais kiekiais.
Į pavakarę išleistuves nutarėme perkelti į mūsų jau gerai aptrintą ir pažįstamą „Dubliner Irish“ aludę.
Rusė sublizgo, sutvisko visu grožiu, apsirėdžiusi naujai „įvaldyta“ suknele bei aukštakulniais bateliais ir taip nušluostydama nosį džinsuotoms merginoms. Pasiruošė medžioklei ir salsa šokiui, su jos optiniame taikiklyje besiblaškančiu Chose.
Bare visi greitai pagauna linksmėjimo pagreitį. Net japonė, vardu Miki, pamynusi visus japonų moterims rekomenduojamus kuklumo nuostatus, ryžtasi pašokti. Šokdama kikena nesustodama, o besisukdama labai priminė išbalansuotą vaikišką vilkiuką, kuris sukamas blaškosi į visas puses, tik ne apie savo ašį.
Pastebėjau, kad japonams dėl jų susikaustymo labai kenčia koordinacija, turbūt dėl to jie mėgsta tipenti smulkiais žingsniukais, kad kur pakelėj nenugriūtų. O tipenti yra kur, nes baras didelis. Baro gale pastatytas rojalis, kuris, gal ir senokas ir pavargęs, bet mūsų kolektyvo draugijos neišvengė ir buvo greitai priverstas sužvangėti.
Pasirodo, mano siaubui ir pavydui, beveik visi korėjiečiai puikiausiai skambina Mocarto kūrinius, pasikeisdami groja popsą, pagal kurį ir padainuoti galima, o dainuoti, kaip žinia, mes mėgstame. Tik muzikantai pasitaikė ne prisukami – baterijos greit išsikrovė, o ir baras ne kiaurą parą dirbantis, todėl dėl mūsų balso stygoms nepalankių aplinkybių buvom priversti patraukti į karaokė klubą, tik šį kartą daug didesniu būriu. O čia jau uždainavo net tie, kurie prieš tai sakė, kad nedainuoja.
Kitos dienos ryte planavome nuvažiuoti patikrinti mūsų universiteto plaukimo baseino, bet ilgas dainų ir šokių festivalis visiems šį norą pakeitė į norą ilgiau pamiegoti savo lovose.
Bet miegoti ilgai negalėjom, nes sekmadienį bus Chosė gimtadienis, o dovanos ir tortų dar nebuvome nupirkę. Teko ropštis iš lovos ir kartu su Jana ir Manueliu važiuoti į miesto centre esantį požeminį trijų aukštų prekybos centrą, kuriame buvome nužiūrėję Tai či kostiumą.
Pasirodo, per visą prekybos centrą tik vienintelėje vietoje galime nupirkti kostiumą, ir tos vietos šeimininkė tai puikiai žino ir tuo labai piktnaudžiauja, nes kainą užsiplėšia kaip už geriausio šilko kostiumą. Teko stipriai pasistengti, kad bent truputį nuderėtume kainą.
Vakare sulaukę dvyliktos valandos visas būrys su trenksmais išverčiame nesuprantantį, kas darosi, solenizantą. Žiauroka tradicija, bet po to sukelianti adrenalino padidėjimą ir priverčianti šypsotis iš laimės, kad niekas nesikėsina nudaigoti jo vertingų daiktų, o atvirkščiai - dar ir papildanti jų kiekį.
Vokiečių palikimas
Rusas, pusiau žydas aškenazė Nikolia, kilęs iš Kazanės, labai domisi istorija, todėl pasiūlė patraukti į šalia vis dar tebestūksančius kalnus ieškoti tunelių, kuriuos vokiečiai dar iki pirmojo pasaulinio karo metų buvo išsirausę gynybos tikslais.
Pasirodo, 1897 metais Čingdao atiteko vokiečiams mainais už du nudaigotus vokiečių misionierius, kurie bandė kinams budistinį konfucionistinį mastymą pakeisti į modernesnį – krikščionišką.
Pasinaudoję situaciją vokiečiai paskelbė ultimatumą ir pareikalavo suteikti jiems teritoriją, kurioje krikščionys galėtų jaustis saugiai. Iki atitenkant vokiečiams, Čingdao Cin dinastijos 1890 metais buvo paverstas gynybiniu fortu ir pradėtas statyti miestas, kurio statybos vyko vangiai, bet perėmus vokiečiams į savo rankas, kinai pradėjo suktis mikliau ir miestas greit tapo klestinčia Vokietijos kolonija Kinijoje.
Miestas tapo strategiškai svarbiu uostu, kuriame buvo susitelkęs Vokietijos Imperatoriškoji Rytų Azijos kreiserinis eskadronas, tuo metu siautėjęs visose Ramiojo vandenyno platybėse.
Nuo 1898 metų čia buvo susitelkęs Trečiasis jūrų batalionas. Vadovaujant vokiečių vyriausybei buvo suplanuotas ir parengtas miesto planas, kuris egzistuoja iki šiol.
Tačiau tunelių plano mes neturėjome, o ir turbūt nelabai kas apie jį iš viso žino, nes internete Nikolai pavyko rasti tik vienintelį aprašymą. Net kinai dėstytojai apie juos nebuvo girdėję. Todėl patraukėm link ten, kur mostelėjo ranka – „kažkur ten“.
Pasiblaškant po kalnus pamatėme, kad kinai mėgsta saviškius velionius laidoti vaizdingose kalno vietose, kad protėviai galėtų mėgautis jūros vaizdu. Viskas išmėtyta be jokios vokiečiams būdingos, tvarkos Iki kapinių vokiečių rankos nepasiekė - akivaizdžiai visur tvyrojo tik kinams suprantama tvarka - betvarkė, nes vis dar plaikstėsi geltoni anapilinės valiutos likučiai.
Pagarbiai apėję kapus, perėję kinų daržus, darželius, kuriuose miestiečiai su tokia pat kaip kapinių betvarke augina sau žalumynus, prasibrovę per šabakštynus, beveik praradę viltį surasti tuos tunelius, mūsų džiaugsmui pamatėm kažką panašaus į įėjimą į kalno vidurius, bet priėję arčiau pamatėm, kad viduriai labai užkietėję, nes kinai įstatė metalines duris ir jas užvirino.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!