Domiuosi, kiek pavyksta, visu lietuvišku kinu - pradedant didžiosiomis premjeromis, tokiomis kaip „Redirected”, „Santa”, „Valentinai” , baigiant studentiškų darbų peržiūromis įvairiuose lietuviškuose festivaliuose. Taip pat labai domiuosi pasaulio kinu - jo madomis, apdovanojimais, finansiniais pasiekimais, festivalinėmis tendencijomis ir panašiai. Žodžiu, esu didelis kino fanas.
Būtent iš tos didelės meilės kinui ir nusprendžiau kreiptis į DELFI. Negaliu daugiau tylėti, nes pavargau nuo melagingos demagogijos. Noriu išdėstyti savo nuomonę apie lietuvišką kiną ir jo perspektyvas. Kodėl šita nuomonė, žmogaus, prisidengiančio slapyvardžiu, turėtų būti kažkam įdomi? Ogi todėl, kad niekas, jokioje žiniasklaidos priemonėje apie tai, ką rašysiu vėliau, viešai nebuvo prabilęs.
Aš, kaip kino mylėtojas, esu pavargęs nuo žiniasklaidoje aprašinėjamų lietuviškų komercinių filmų prodiuserių pasisakymų apie tai, kaip sunku kurti lietuvišką kiną be pinigų ir pan. Man atsibodo kai kurių prodiuserių atakos prieš jų taip vadinamą, ,,kultūros talibaną”( turbūt reikėtų skaitytojui paaiškinti, kas tas ,,kultūros talibanas” - bent jau aš suprantu, kad taip vadinami menininkai ir prodiuseriai, kurie dažniausiai gauna valstybinį finansavimą.).
Šie žmonės tiesiog rėkia apie tai, kad kinas turi būti žiūrimas, kad jis nieko nevertas, jeigu nesurenka milijonų ir pan. Aš esu kitokios nuomonės. Visų pirma reikėtų pradėti nuo to, kad manau, jog filmai, prie kurių minėti prodiuseriai prikiša, nepasižymi profesionalumu, arba, nors kokia menine verte. Mano galva, jie yra lėkšti ir orientuoti į antrą galą (...).
Žmonės į šiuos filmus plūsta visų pirma dėl labai gerai vykdomos reklaminės kampanijos. Manau taip agresyviai reklamuojant patį blogiausią filmą pasaulyje, gali tikėtis surinkti bent jau pusę milijono. Apskirtai, manau, kad lietuviškas komercinis kinas yra nieko daugiau, kaip tik prastas rusiško komercinio kino plagiatas. Visos spalvos, kurios naudojamos tiek filmuose, tiek reklaminiuose filmų plakatuose, yra kaip du vandens lašai panašūs į rusiškuosius. Jos ryškios, sintetinės ir erzinančios. Tas pats galioja ir scenarijams ir režisūrai. Man šie filmai asocijuojasi su „Sveikinimų koncertais“, Andrew Mikšys foto darbais „Diskoteka“ (turiu omeny ne pačias nuotraukas, kaip meno kūrinį, o jos objektus), „Baliaus“ muzika, vulgariomis nuotraukomis iš rusiško gyvenimo, kuriose rodoma kokia nors pusnuogė stora blondinė prie foto tapeto, „erotiškai“ laižanti šampano butelio kaklelį, ir pan. Žodžiu, lygis žemiausias, koks tik gali būti.
Aš drįstu teigti, kad visas lietuviškas komercinis kinas („Moterys meluoja geriau“, ,,Redirected“, „Valentinai“ ir pan.), yra žmonių bukinimo priemonė. Tokia pati, kaip ir rusiškasis kinas. Juk žmogus, kuris galvoja tik apie pramogas ir antrą galą, yra nemąstantis ir pavojingas. Tokiu žmogumi lengva manipuliuoti. Iš tokio žmogaus gali tikėtis bet ko (...).
Dabar šiek tiek apie lietuvišką autorinį kiną. Reikia pripažinti, kad vienas lietuvių prodiuserių iš dalies teisus - lietuviškas autorinis kinas iš tiesų nėra niekam įdomus nei Lietuvoje, nei užsienyje. Išimčių yra labai nedaug – keli Šarūno Barto ir Kristijono Vildžiūno filmai dalyvavo prestižiniuose festivaliuose Europoje, tačiau dažniausiai gaudavo tik neigiamas recenzijas iš užsienio kino kritikų. Geri atsiliepimai lydėjo Š. Barto ankstyvuosius filmus. Tačiau jau daugiau kaip dešimt metų, Š. Bartas, manau, nieko vertingo nesukuria. Nykus ir neįdomus tas autorinis kinas. Nuo jo aš esu pavargęs turbūt dar labiau negu nuo naujojo lietuviško komercinio kino.
Kokios gi tos lietuviško komercinio kino blogybės? Mariaus Ivaškevičiaus filmas „Santa” puikiai pasitarnauja kaip „blogojo“ lietuviško autorinio kino pavyzdys.
Marius Ivaškevičius yra labai garsus ir iš tiesų geras jaunesnės kartos lietuvių rašytojas. Jo pjesės „Išvarymas“, „Madagaskaras“ tapo kultinėmis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jo romanas „Žali“ tapo skandalingu, nors iš tiesų tai tikrai puikus kūrinys, priverčiantis kiek kitaip pasižiūrėti į Lietuvos partizanus.
Po filmo „Santa“ peržiūros Mariui norėjosi palinkėti daugiau nekelti kojos į kino vandenis ir likti prie plunksnos. Jis puikiai rašo. Tad geriau tegul ir daro tai, ką moka geriausiai. Man pasirodė, kad jo filmas buvo visiškai neprofesionalus. Neįtikinami personažai, neaiškios jų motyvacijos ir poelgiai. Visiškai suvelta dramaturgija. Žiūrint filmą man matėsi, kad jis buvo labai stipriai „apkarpytas“. Buvo nuspręsta daug ko atsisakyti, turbūt gelbstint filmą. Deja, mano nuomone, filmo neišgelbėjo netgi Suomijos kino žvaigždė (bent jau taip suomis aktorius yra pristatomas reklaminėse filmo publikacijose). Filmo tema absoliučiai neįdomi ir nuobodi. Režisieriui trūksta režisūrinių sugebėjimų.
Visas lietuviškas autorinis kinas, mano manymu, turi kelias esmines problemas – jis yra neaktualus ir nuobodus. Jis niekaip nebando analizuoti dabartinio laiko ir lietuviško gyvenimo. Atrodo, kad šis kinas nusileidęs iš kitos planetos. Jis niekaip nesusijęs su Lietuva (maža detalė iš ,,Santos” – kur jūs matėte, kad eilinė kvepalų pardavėja, vieniša mama, gyventų gana erdviame, stilingame kelių kambarių bute, naujos statybos name?). Iš tiesų, per dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų, praktiškai neatsirado jokių filmų bandančių suprasti dabartinę tikrovę.
Kita bėda – nesuprantamas finansavimas. Sunku patikėti, kad kažkam kino taryboje, galėjo patikti tokio filmo kaip „Santa“ scenarijus (...).
Nenoriu būti toks pesimistas ir viską drabstyti purvais. Vis dėlto, manau, vilties yra. Ją aš matau tuose žmonėse, apie kuriuos beveik niekas nerašo ir nekalba. Prodiuseriai juos dažnai pamiršta ir nevertina rimtai. Būtent šitoje vietoje mano nuomonė yra nauja ir beveik nepublikuota.
Tai jauni kūrėjai – Lina Lužytė, Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė, Dovilė Šarutytė, Jurgis Matulevičius ir t.t. Būtent trumpo metro filmuose jauni režisieriai bando apčiuopti tai, kas aplink juos vyksta. Jų filmai dar ne šedevrai, bet jau apkeliavę nemažai festivalių užsienyje, gavę apdovanojimus. Jie aktualūs ir įdomūs. Juose aš gaunu to, ko su žiburiu nerasi mūsų „meistrų“ ir dėl valstybinių pinigų besigrumiančių kūrėjų, darbuose. Tai ne „kultūros talibanas“ ir ne prorusiškojo komercinio kino kūrėjai. Tai kažkas šviežio ir tikro.
Aš labai tikiuosi, kad lietuvių kino centras ir kino taryba bus ryžtinga ir drąsi, bei suteiks šansą jauniems kūrėjams, kurie tikrai to verti. Reikia bandyti keisti situaciją. Užteks tos „diedovščinos“. Juk nėra, ko prarasti. Blogesnių filmų jie tikrai nepadarys. O galbūt padarys gerus? Igno Jonyno „Lošėjas”, Kristinos Buožytės „Aurora” ir jų sėkmė įrodo, kad lietuviškas kinas turi rezervo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!