Mano kaimas Vilkaviškio raj. yra unikalus ta prasme, kad ten gyvena labai daug žmonių, kurie kaupia visokį šlamštą, kurio jiems nereikia, už pinigus, kurių jie neturi. Mano senelių kaimynė jau kokia 30 m. kaupia visokius „gelžgalius ir metalus“ ir jo ten yra tiek beprotiškai daug, kad mano paskaičiavimais, jeigu ji tas tonas metalo priduotų supirkimui, tikrai pasidarytų padorų namo remontą. Bet, jos nuomone, jai to reikia. Aš suprantu, kad žmogus gali būti prisirišęs prie kokios nors ypatingo turto. Pavyzdžiui, mama padovanojo dukrai savo išskirtinę suknelę vestuvių proga arba koks senelis perdavė anūkui saugoti jo auksinį medalį, kuris jam buvo paskirtas kaip apdovanojimas. Ir čia yra, natūralu, kad tas anūkas to aukso neims ir neparduos. Aš ir pats esu gavęs iš senelio ypatingos medžiagos marškinius, kuriems yra apie 40 m., bet jų būklė yra neapsakomai gera, tie išskirtiniai marškiniai yra tikrai brangūs.
Šiame „kaimynės“ pavyzdyje aš kalbu apie situaciją, kai elementarus ekonominis žmogaus aktyvumas yra tiesiog privalomas.
Prieš pora dienų paskelbta, kad superkamos naudotos baterijos. Aš, žinoma, spaudžiu „dalintis“ „Facebook“ įdomia naujiena, o mano draugai sako: „Moka 2 Lt už kg, nesąmonė kažkokia“, kitas draugas rašo: „Taip tos visos Maximos tik ir kaupia kapitalą“. Aš ir pats žinau kad mažai moka ir aš pats turiu kur kas svarbesnių darbų negu rinkti iš pakampių naudotas baterijas ir jas priduoti už 2 Lt. Čia yra „platesnio mąstymo“ reikalas. Priduodu aš tas baterijas, turbūt nusiperku kokį pakelį cigarečių ir toliau sau lakstau savo reikalais. Bet aš tikrai žinau, kad ekonominiuose santykiuose plačiąja prasme nesu „stabdis“. Sunešim mes tas baterijas, suksis perdirbimo verslas. Kažkokia įmonė turės veiklos į valias, uždirbs pinigus, suteikdama nevertingam šlamštui pridėtinę vertę, ir nauji pinigai bus bendroje ekonominėje cirkuliacijoje. Ir man užtenka tai žinoti, kad jausčiau aktyvaus ekonominio gyvenimo pasitenkinimą. Man patinka pats procesas, o ne 8 Lt už 4 kg baterijų, už kuriuos nusipirksiu pakelį cigarečių. Šiaip, man kažkodėl peršasi mintis, jog Lietuvos vartotojiškos visuomenės pradžia sutaps būtent su perdirbimo verslo klestėjimu.
Dabar padiskutuokime apie kitą niuansą: aukos Bažnyčiai. Dar vaikas būdamas labai mėgau dėti pinigus į tą aukų krepšelį, kur kunigas ar diakonas "prasineša" per mišias. Ir vėl, man patinka tas pats davimo procesas ir žinojimas, kad jeigu aš duosiu dosniai ir duosim dosniai visi, mes tų pinigų neprarasim, jie vienokia ar kitokia forma mums grįš. Ateis koks šaltas žiemos vakaras,- užbėgi į Katedrą, o ten šilta smagu. Pasirodo, jog štai Katedroje jau apšildomos grindys žiemos metu. Na ir taip pasidaro smagu nuo to žinojimo, kad štai vyksta tikrai vertingas tų pinigų panaudojimas. Ir dar Bažnyčios sąlygos labai nuosaikios: „Nori aukoji, nori - ne“. Neturi „babkių“, duok 50 ct., bet duok, nebūk ekonominės cirkuliacijos stabdis, kuris galvoja, jog jei neduoda, tai turi.
Kitas atvejis, elgetos. Ar Jūs kada nors su jais esate bent jau pasišnekėję? Nors aš ir mano brolis turime konkretaus turto, kurio vertė siekia 1 mln. 200 tūkst. litų, aš turiu nemažai draugų „benamių“. Na, jie nėra tokie draugai tikrąja to žodžio prasme, bet daugelis jų mane jau pažįsta iš matymo, o aš su jais visada darau eksperimentus. Išbandykite save. Jei turite laisvo laiko, pasikvieskite kokį nors elgetą benamį į restoraną ir užsisakykit abudu po kokį gerą kepsnį. Po tokių pietų ir konkretaus pokalbio, Jūs iš tikrųjų pasijusite, esąs ne toks jau vargšas, o kepsnius valgysit skaniai bent jau gerą pusmetį. Pabandykit! Pamatysit, koks yra tokio veiksmo galingas emocinis efektas. Tų pažįstamų benamių dabar turiu tiek daug, jog planuoju tokią iniciatyvą Marijos Radijuje (aš ten laisvalaikiu šį bei tą padedu). Galvoju pasiūlyti naują laidą, kur laidos svečiai ir pašnekovai būtų benamiai žmonės. Jų požiūris į gyvenimą, šeimą, vaikus, pinigus ar Dievą. Esu tikras, jog mano iniciatyva tokia laida netrukus ten ir pasirodys.
O toliau kalbant apie lietuvius, kaip ekonominių santykių dalyvius, peršasi išvada, kad Lietuvoje yra trijų tipų piniginių mainų žmonės:
1. Tai žmonės, kurie galvoja, jog tai, kas yra jų, priklauso jiems, o tai, kas yra kitų, tai priklauso irgi jiems. (Šiuos žmones pavadinčiau „prakeiktais“ žmonėmis, kurie niekada gyvenime nepraturtės.)
2. Tai būtų žmonės, kurie galvoja, jog tai, kas yra jų, priklauso jiems, o tai, kas yra kitų, priklauso kitiems. (Šie žmonės, manyčiau, yra geresni žmonės ekonomikai, nes bent jau iš jo pozicijos aišku, ko jis nori iš „mainų santykio“. Bet jie nėra geriausi.)
3. Geriausi - tai žmonės, kurie galvoja, jog tai, kas yra jų turtas, priklauso ir kitiems, ir tai, kas priklauso kitiems, tai taip pat yra kitų. Šie žmonės yra tikrieji mainų santykių lyderiai, jeigu jie sugeba sandorius transformuoti į formulę - „Aš neprarandu, o kitas – taip pat kažką gauna“, ir tada jie paprasčiausiai įgyja daugiau turto. Ir dar pasakyčiau taip : turtas tai nėra tik konkreti suma banke, turtas gali pasireikšti laiko ir reputacijos turėjimu, ir pan. Ir maloniausias praturtėjimo momentas yra tada, kada tu žinai, jog tau daug priklauso iš kitų žmonių, bet dar tas turtas tik transformuosis netolimoje ateityje konkrečiu pavidalu. Apskritai, aš kažkodėl pradedu įsitikinti, jog žmogus niekada nepraranda to, kas jam iš tiesų priklauso, net ir vagystės atveju, nes jei žmogų apvogė, beveik esu įsitikinęs, jog tai įvyko dėl žmogaus abejingumo ir nutrūkusio ryšio su jo turimu turtu. Žmogus turtą tiesiog turėjo, bet jo „nevaldė“. Tave visuomet gali apvokti, bet tavo gebėjimo "praturtėti" - niekada.
Sugrįžkim prie tos mūsų kaimynės Vilkaviškio raj. pavyzdžio, kuri vis dar kaupia tonas metalo ir net nesiruošia jo priduoti supirkimui. Bet kokiam ekonominiam progresui reikia vieno dalyko, pirmiausia: „ekonominių mainų“ („Market exchange“). Ir aš kalbu ne tik apie milijoninius „Maxima“ sandorius, į šią sąvoką gali įeiti ir 10 Lt vertės buitinių sandorių situacija. Duosiu pavyzdį: yra du kambariai, viename vyksta didžiausia puota, kitame kambaryje žmonės miršta iš bado. Atidžiau pažiūrėjus į tuos kambarius, pastebėta, kad tame kambaryje, kuriame vyko puota, visi žmonės vienas kitam patarnavo ir dalino vienas kitam į rankas maistą. Kitame kambaryje visi žmonės sėdėjo surištomis rankomis ir negalėjo vienas kitam paduoti maisto, kuris stovėjo ant stalo, todėl visi kartu badavo.
Kuo skiriasi šios situacijos? Ogi tuo, jog vienoje situacijoje vyko mainai, kitoje – ne. Kaip žmogus gali tikėtis būti turtingu, jeigu jis net nėra konkrečiame turto mainų santykyje? Jis tikrai sunkiai dirba ir kaupia visokius gelžgalius į savo kiemą, galvodamas, kad tokiu būdu, kai jis turi daug, jis turtingas, nors bet kuris milijonierius verslininkas Jums patvirtins, jog didelio turto turėjimas reikalauja ypatingai dinamiško ir greito pokyčio. Jis turi būti nuolat atnaujinamas ir gerinamas. Jis negali tiesiog stovėti! Bet kokiu atveju jis visada turi būti „proceso“ būsenoje.
Kai aš buvau moksleivis vienoje iš Kauno vidurinių mokyklų, mokytojai bei tėvai sekdavo pasakas, kad tu būsi turtingas, jeigu gerai mokysiesi. Na, aš, žinoma, ir pasistengiau. Baigiau tą vidurinę mokyklą raudonu diplomu, bet čia, brangieji tėveliai ir mokytojai, mane stipriai „išdūrėt“, o visa tai yra dar viena iš sovietinių laikų atėjusi iliuzija, ir aš tuoj paaiškinsiu „kodėl?“.
Mokslininkas – tai vienintelė profesija, kuri tiesiogiai nesukuria ekonominės vertės. Žinoma, galbūt jų idėjos bus nupirktos kokio nors įtakingo verslininko ir iš to bus daromas verslas ateityje, bet jeigu nori tikrai būti „ubagu“, būk „mokslininku“. Jie yra taip užsiėmę knygų skaitymu, kad net neturi laiko susitvarkyti savo buitį namuose. Daugelis mokslininkų yra tikri nevykėliai „tėvai“, kurių tarptautinis žodynas net neleidžia jiems kalbėti normalia „vaikų kalba“. TV Personažas Saulius Poška savo ciniškuose pasisakymuose teisingai pastebėjo: „Reikia ne knygas skaityti, o biznį daryti“.
Prieš keletą dienų laidoje „Bėdų Turgus“ rodė apie vieną vaikiną studentą Vilniaus Universitete, studijuojantį Geografiją. Tas vaikinas sugebėjo sostinėje išgyventi su 100 Lt per mėnesį, į tą sumą įskaičiuojant ir jo bilieto kainą grįžtant namo. Jo metodas yra toks, iš namų atsiveža maisto, kurio jam užtenka 3 sav., o likusią paskutinę savaitę išsiverčia su 50 Lt suma. Ir aš negailestingai pasakysiu, kokia yra to vaikino bėda ir problema. Jo mąstymas yra ekonomiškai pernelyg „paprastas“. Vaikinas į eterį atėjo itin skurdžiai apsirengęs, visas pabalęs nuo mokslų ir knygų, vos bekalbantis ir itin kuklus. Nebijokit, brangieji, man pačiam teko mokyklos laikais tokiu būti, todėl puikiai žinau tokios situacijos esmę. Raudonu diplomu baigiau vidurinę mokyklą būtent laikydamasis „ekonominio paprastumo“ pozicijos gyvenime. Įsivaizduokit itin kilnų, darbštų įmonės darbuotoją, kuris 40 m. dirbo vienam darbdaviui ir štai jam yra suteikiama galimybė už tokį atsidavimą ir ištikimybę šiai įmonei, pasirinkti, ko jis norėtų? Įmonė jam pažadėjo, kad įgyvendins kone viską, ko jis tik nori! O jis atsako: „Aš norėčiau 2 buteliukų Coca-Cola ir kokio nors „Big Mac“. Ir visi darbuotojai atsiduso... Toks žmogaus „ekonominio mąstymo paprastumas“ yra žalingas ardomasis veiksnys likusiems galimiems piniginiams mainams tarp šalia tokio žmogaus esančių kolegų. Stebėdamas tokį pavyzdį kaip šis studentas, pragmatiniu požiūriu turtingas ir adekvačiai pragmatiškas žmogus praras elementarų norą būti ekonomiškai aktyvus. Supraskit mane teisingai, išgyvent už 100 lt per mėnesį sostinėje, čia doroviniu požiūriu yra neįtikėtini dalykai. Tačiau ekonominiu požiūriu, taip mąstyti negalima. Nebūsi turtingas, jeigu mąstysi pernelyg paprastai. Toks elgesio pavyzdys stimuliuoja „skurdo“ ir „vargo“ kilnumą, kas yra vertybinė tiesa, bet juk, brangūs lietuviai, juk mes norime būti turtingi ar ne? Ar Jūs jaučiate, koks didelis „stabdis“ yra mūsų visuomenės įsitikinimas, jog „pinigai yra blogis“, o paprastas žmogus – vertybė. Tai, žinoma, yra teisinga, bet tai net neleidžia Jums pradėti norėti būti turtingu. O čia konkretumas ir apsisprendimas šioje vietoje tiesiog privalomas. Jeigu pagalvotume apie tai, kodėl atsirado pinigai, svarstyčiau, jog tai kilo labiau iš elementaraus žmogaus noro organizuoti veiklą ir iš teisingumo troškimo. Net šlykštu darosi, prisiminus savo lietuvių kalbos mokytoją, kuris metai iš metų mums visiems kalė į galvas, kad nebūtume vartotojai ir gyvenime nekaltume „babkių“.
Summa summarum, manyčiau, jeigu nori būti ekonomiškai laimingu žmogumi, tu privalai būti arba verslininku, kurio veikla ir yra „ekonominės vertės“ mainai, arba profesionalu (teisininku, mediku ir pan.)
Bet užteks tų išvedžiojimų. Kol kas sugrįžkim prie mūsų kasdienių piniginių mainų situacijų.
Įvertinkim visi kartu aktyvaus lietuvio darbuotojo požiūrį į atostogas. Gyvenimas nuolatiniam strese, viršvalandžiai, mažas atlyginimas. Jam taip „žiauriai“ blogai, kad jis galvoja, jog kuo toliau išvažiuos nuo Lietuvos atostogų metu, tuo jis geriau jausis sugrįžęs atgal į darbą. Na, kelionė į Turkiją. Kaina, spėju, virš 2000 lt. Atostogų turinys – guliu ir deginuosi prie lauko baseino bei geriu kokteilius. Kvietkeliai Jūs mano mylimi, Lietuvoje darbas yra toks alinantis, kad Jums reikia ne į Turkijas važiuoti atostogų metu, o visus atostogų pinigus išleisti konkrečioms gydomosioms terapijoms, jeigu Jūs norite ateityje išlikti darbingas žmogus. Už tuos pinigus važiuokit savaitgaliui (pavyzdžiui, 1 kartą į 2 mėn.) į Druskininkų gydyklas, kad Jus pastatytų ant kojų. Atostogų metu reikia „gydomųjų terapijų“, o ne „relaksacinės prabangos“. Esu žmogus, kuris tikrai nemažai keliavo ir nė viena kelionė dar neprivertė manęs pailsėti. Ypač ekonomiškai tragiškas sprendimas - atostogų metu važiuoti į užsienio kelionę autobusu. Darbinga mama, pavargusi nuo darbo viršvalandžių ir vaikų „zyzimo“, nusprendžia, kad keliaudama į Turkiją autobusu, jinai pailsės, o grįžta, nors ir pilna kokių nors tai įspūdžių, bet tikrai nepailsėjusi. Investicija į savo sveikatą – vienintelis pelningas atostogų orientyras. Bent jau tol, kol Lietuvoje darbo kultūra ir sąlygos (be to, ir užmokestis) verčia „verstis per galvą“. Nebijokit, ir kokios nors psichoterapinės pagalbos, net jeigu ir galvojate, jog Jums to nereikia. „Pavažiuos stogelis“ – neturėsit nieko. Aš tikrai negalvojau, kad man vieną dieną „pavažiuos stogelis“ nuo veiklos ir miego trūkumo. O vis dėlto ėmė ir „pavažiavo“. Viso to kaina – 6 m. psichotropinių vaistų vartojimas. Visa laimė, kad daugiau mažiau viskas susitvarkė, bet aš esu ganėtinai išimtinis atvejis, kuriam taip pasisekė. Gydymas tokiu atveju toks negailestingas, vaistai taip slopina, kad dažnas žmogus neištveria net pačio gydymo proceso. Nekalbu apie pačią ligą kaip šizofrenija, kuri jus besąlygiškai eliminuotų iš ekonominio gyvenimo. Taigi, atminkit, atostogos – metas save reabilituoti, o ne ieškoti daugiadienių nuotykių pas gerą draugą Londone. Šis mano pasiūlymas galioja ir jauniems, tik pradedantiems darbą žmonėms. Studijavau teisės mokslus, todėl jus „apšviesiu“, koks yra dabartinis darbas Advokatų kontorose. Jeigu nori būti „kietu“ teisininku ar advokatu, tai bus tikras išbandymas Jūsų sveikatai. Viena mano pažįstama mergina, pradėjusi dirbti vienoje Vilniaus Advokatų kontorų, darbe kartais privalėdavo būti 4 val. ryto, jog spėtų advokatams suderinti visus reikalingus bylai dokumentus. Įsivaizduokit jauną žmogų taip dirbantį, o laisvalaikiu praleidžiantį naktiniuose klubuose. Na, praeis koki 5-7 m. tokio darbo ir jos sveikata paprasčiausiai to jau nebesugebės „pakelti“. O jai bus dar tik kokie 28-30 m. Apskritai, pasakysiu, jog taip besidraskantis jaunimas turėtų bijoti ne kokio tai plaučių vėžio, kuris dėl jų rūkymo gali juos tolimoje ateityje pribaigti, o psichinių ligų, kurios Jus gali užklupti kiekvieno tokio darbo aplinkybėse, ir kurios jus kapitališkai ir labai ilgam eliminuotų iš gyvenimo. Ir klausimas – ar tada į tą gyvenimą dar pajėgtumėte sugrįžti.
Itin užimtų verslininkų elgesio ypatumai. Auksinio amžiaus verslininkas, kuris dėl savo idėjų ir iniciatyvos net nebeužmiega naktimis ir nuolat kuria verslo planus, nusiperka kokį nors Mercedez-Benz visureigį, o nesuranda laiko tam automobiliui prižiūrėti. Nedaug tokių atvejų, bet pasitaiko. Ir tai yra ne dėl to, kad jis neturėtų pinigų užsukti į degalinės plovyklą, o dėl to, kad jis „nebesuspėja“. Tokiu atveju verslininkas būna pozicijoje, kada stimuliuoja pernelyg daug ekonominių santykių, ir šis „perkaitinimas“ pradeda atimti iš jo vieną iš turto formų – „Laiką“. Pinigai, kurie stimuliuoja praradimą kitose turto formose, nėra turtas. Apskritai, jeigu norite atrasti tą momentą, kada Jūsų veikla iš tiesų sukuria Jums praturtėjimą, atminkite, jog tai įvyks dinamiškoje, tačiau ramioje ir organizuotoje situacijoje, o pats pojūtis bus iš tiesų malonus, o ne stresinis. Todėl toks hyper ekonominių santykių stimuliavimas savaitės ciklo metu turi bent kartą sustoti. Kodėl? Paskirdami nors vieną dieną absoliučiam poilsiui, Jūsų intensyvaus mainų stimuliavimo sustabdymas leidžia Jūsų ekonominiams partneriams suderinti atsakomuosius veiksmus. Jeigu Jūs tik „varote, varote“, Jūs dezorganizuojat ekonominių partnerių veiklą. Štai, kodėl Biblijoje aprašomi Babiloniečiai, kurie statė „Babelio bokštą“ iki dangaus, ir buvo pasmerkti žlugti. Ogi todėl, kad Jų nuolatinė ekonominė stimuliacija sukūrė pernelyg kompleksines situacijas, kuriose išnyko aiškumas, kas kam priklauso ir iškilo neaiškumas, koks dabartinis mano santykis su kolektyviniu turtu. Taigi, sekmadienis – laisva diena.
Keletas patarimų verslininkams. Perki brangius cigarus, tačiau nenusiperki 80 Lt kainuojančių dantų balinimo sistemos? Turbūt rimtas cigaras iš Kubos apie 80 Lt ir kainuoja. Didelis praradimas, turint omenyje tai, kad į Jūsų veidą ta daugybė žmonių, su kuriais dirbate verslo pagrindais, žiūri NUOLATOS.
Kita situacija. Kvepalai brangūs? Tačiau jie net apsunkina šalia stovinčio žmogaus kvėpavimą? Sakyčiau, tokioje situacijoje Jūs labiau prarandate negu gaunate. Mano brolis yra mėgėjas „persistengti“ besikvėpindamas. Sakau aš jam: „Kam tu tiek kvėpiniesi?“. Jo atsakymas: „Einu susitikti su mergina, reikia“. Sakau: „ Kol mergina prieis iki tų tavo kūno dalių, kurias kvėpini, vis tiek tie tavo kvepalai išgaruos.“ Mano išeitis ir pasiūlymas tiems vyrams, kurie kvėpinasi ir nori, kad kiti užuostų. Jei turite automobilį ir su juo važiuojate susitikti į svarbų susitikimą, darykite taip. Derinkite savo kvepalus, su Jūsų automobilio kvapu. Ir jei Jūs itin rimtas žmogus, nepirkit tų tualetams skirtų automobilių kvepalų degalinėse už 5 lt. Atrodo, žmogus elgiasi teisingai, juk tai automobiliui skirti kvepalai. Bet, pripažinkim, pasikabinus tuos kvepiančius daiktelius, vis tiek jaučiam diskomfortą kvėpuodami. Dar nei viena mergina ar draugas manęs nepagyrė – žinai, tas tavo kvepiantis daikčiukas, kurį pasikabinai, nuostabus. Niekada to nebuvo! Jeigu jį užsidedi vos praplėštą, net nosį užgula. Dėl to, jog tie kvepalai – primityvūs. Derinkit savo rūbų kvapą su jūsų automobilio kvapu. Žmonės, užuosdami jūsų drabužius, nuolatos prisimins ir tai, kad tas pats kvapas yra ir jūsų automobilyje. Tokiu būdu jūs bei jūsų automobilis būsit gretinami žmonių sąmonėje. Žinoma, nepersistenkim. (O jei dar ir jūsų automobilis Mercedez-Benz visureigis? Kaip galima kabintis tuos „daikčiukus“ už 5 lt).
Šio straipsnio I dalies pabaigoje norėčiau netgi pateikti trumpą sąrašą dalykų, kurie tiesiog būtini ekonomiškai aktyviam žmogui:
- Itin geros kokybės batų tepalas. (Batai gali būti kol kas ir paprastesni)
- Bent vienas vizitas pas tikrą profesionalą stilistą kirpėją, kuris Jums paaiškintų, kaip reikia kirpti plaukus, kad būtų koreguojamos jūsų veido formos. Kai tai žinosite, galite eiti ir į paprastą kirpyklą.
(Šitie du pirmi dalykai svarbūs todėl, jog žmonės, spręsdami, ar jūs esat tvarkingas žmogus, visuomet fiksuoja dėmesį pirmiausia į batus ir plaukus)
- Dantų balinimo sistema. (Saikingai)
- Kramtomoji guma, ypač jei rūkote.
- Nuolatos plaunamas bei vaškuojamas automobilis. (Automobilis gali būti ir paprastesnis)
- Rūbų bei automobilio kvapų derinimas. Ar kvepalai geri, spręskite pagal tai, ar žmogus, užuosdamas kvepalus, jaučiasi komfortabiliai. Visiškai nesvarbu, ar tai saldūs kvepalai ar ne, esminis faktorius yra tas, ar kvepalai sukuria šalia esančiam žmogui komfortą.
- Geras dalykas yra įvairios „druskos“ bei „Rutuliai“ voniai. Mokslininkų nustatyta seksualumo formulė ( O tokia jau yra!) svarbiausią dėmesį skiria kūno odos kvapui, ką būtent šitie dalykai ir sukuria. Ne dušo želė šiais laikais yra efektyvi. Apskritai maudymasis vonioje turėtų turėti ne tik „nusiprausimo“ tikslą, bet ir tikslą jus „atpalaiduoti“. Tam priemonių daug.
- Siūlyčiau ir populiarėjančius itin geros kokybės lovos čiužinius, kad suprastumėte, ką reiškia gerai miegoti sunkiai dirbančiam žmogui. Ant jo gulėdami juk praleidžiate pusę savo gyvenimo.
Tikrai neturiu tikslo žmones priversti pasijusti smirdančiais, su išklerusiais dantimis, ar be automobilio. Čia labiau rekomendacinio pobūdžio nuomonė, kurią taikau aš pats sau. Nieko daugiau.
Iki susitikimo II straipsnio dalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!