Graži asociacija – moterys, kaip obelys. Žydi ir laukinės. Žydi nelaistomos ir neprižiūrimos. Žydi užpultos vėžio ir aplaužytos vėjų. Obelys tikrai gražūs ir naudingi medžiai. O derlius priklauso nuo to, kaip ją prižiūrėsi, balinsi, genėsi ir mylėsi. Šiandien Motinos diena (tekstas tinklaraštyje publikuotas anksčiau nei portale – DELFI). Visos Mamos, ypač žilaplaukės, man dar labiau obelys – baltagalvės, visada žydinčios baltutėlės obelys. Šiandien norisi visas jas apkabinti ir paglostyti. Mamas ir žydinčias obelis.
Mano bičiulė Agnė Matulaitė vakar savo „Facebook“ paskyroje parašė labai gražų „post‘ą“ apie moteris, kurio pradžia skamba taip: „Taigi, vis lenda mintys apie įvairias moteris, kurios labai prisidėjo prie to, ką aš laikau moterimi. Greičiau net ne laikau, o ką patiriu kaip moteriškumą savyje. Be abejo, mano pačios mama čia užima pačią svarbiausią vietą. Mūsų realus santykis gali būti pats įvairiausias, tačiau kai emociškai palūžtu dėl kokių nors priežasčių, iš vaikystės atsimenu tą jausmą, kad esu pati šauniausia, protingiausia ir viską nuostabiai atlikti gebanti mergytė. Ir ką, ogi tai, kad man tai vis leidžia pakilti iš pelenų…. Labai norėčiau tą patį jausmą perduoti ir savo vaikams.“
Antrą dieną apie tai galvoju. Jau ne pirmą mėnesį bandau tarsi puzlę iš detalių sudėlioti save kaip moterį ir motiną, atrasti savo moteriškumą, bet toje puzlėje tikrai trūksta detalių. Kad joje pamečiau tėvo detalę, supratau vos pradėjusi tai analizuoti. Niekas niekada neaugino manęs kaip savo mažos princesės tam, kad užaugčiau savimi pasitikinti karalienė, moteris ir motina. Taip susiklostė, kad tai kaip estafetės kartelė perduodama ir mano vaikams. Aš žinau, kad mano vaikai manęs su Motinos diena nepasveikins, nes jų tėvas, kuris šiandien yra su jais, neprimins jiems to. Jam tai nėra svarbu. Ir mano keturi sūnūs auga taip, tarsi mamos buvimas yra savaime suprantamas dalykas, tarsi tai taip nereikšminga, kad iš viso nereikia kreipti dėmesio, o moteriškumas jiems visai nesuvokiamas reiškinys. Pasveikinti mamą šios dienos proga mane irgi išmokė ne tėvas, ar šeima, o mokykla.
Nežinau, kaip užauginti keturis vyrus, gerbiančius ir vertinančius motinystę ir moteriškumą, jeigu pati negaliu jo savyje susirinkti. Labai norėčiau juos išmokyti gerbti moteris, kurias sutiks, ir vertinti jas. Ypač savo būsimų vaikų motinas. Labai norėčiau užauginti vyriškus vyrus, todėl tiek daug galvoju ir analizuoju šią temą. Labai noriu jiems perduoti tai, ko pati negavau ir neturiu. Turbūt tai neįmanoma.
Ką galėjau išmokti matydama savo motiną, kai buvau maža? Kokia Karalienė Moteris Motina, pagimdžiusi ir užauginusi aštuonis vaikus ji buvo mūsų šeimoje? Ar tai, ką mačiau, leidžia man pakilti iš pelenų? Tikrai ne.
O kas, jeigu niekas niekada daugeliui mano kartos moterų ir nesakė, kokios nuostabios mergaitės mes esam? Jeigu tik kritikavo, vertė stengtis dar labiau, išnaudojo kaip darbo jėgą ir niekada nesakė, kad esi viską nuostabiai gebanti atlikti mergaitė? Žinau, kad tai ne mano tėvų problema – jų niekas neišmokė, kaip mylėti ir palaikyti savo vaikus, kad tie vaikai neužaugtų traumuoti. Tada net knygų apie vaikų auklėjimą nebuvo. Net nekalbu apie psichologus ir visą informaciją, kuri yra mums, tėvams, prieinama šiandien. Mūsų tėvai augino mus taip, kaip juos pačius augino jų tėvai.
Galų gale kas šiandien pripažįsta, kad nesusiklosčiusios santuokos iš viso yra kažkokios vaikystėje patirtos traumos pasekmė? Niekas apie tai kalbėti nenori, nes „buvo – pražuvo“. Taip sako kiekvienas, sužinojęs, apie ką rašau antrojoje savo knygoje.
Visi be išimties nori mane užčiaupti, kad apie vaikystėje patirtą išnaudojimą ir prievartą iš viso nekalbėčiau. Juk užaugau daug gebanti ir mokanti, sukūriau šeimą, pastačiau namus ir pagimdžiau keturis vaikus. Kam kalbėti apie tai, kas „buvo – pražuvo“ prieš trisdešimt ar dar daugiau metų? Man nepražuvo. Nei vienam nepražuvo, kuris tai patyrė. Kažkodėl jaučiu, kad turiu apie tai kalbėti atvirai.
Jeigu tos traumos vaikystėje nebuvo, tai kodėl šiandien esu išsiskyrusi ir kaskart taip nustembu sulaukusi vyriško dėmesio ir vis negaliu patikėti, kad tas dėmesys skirtas man kaip moteriai? Tarsi tai būtų neįmanoma. Todėl, kad mano viduje sėdi maža nepasitikinti mergaitė, vis dar galvojanti, kad ji neverta nei meilės, nei dėmesio, nei švelnumo. Jeigu tos traumos nėra, kodėl kasdien bandau įrodyti sau ir kitiems savo pilnavertiškumą, organizuodama socialinius projektus, rašydama knygas, net megzdama, siūdama ar auklėdama vaikus? Aš nuolat ieškau sau patvirtinimų, kad esu gera mama ir geras žmogus. Manau, kad net mano filmuojami rankdarbių video su vaikais yra tik noras įrodyti sau ir kitiems, kad aš esu gera mama.
Žinau, kad mano tėvai yra tik vieni iš daugelio – daugybė taip augino savo vaikus. Labiau kritikuodami, nei palaikydami, labiau neigdami, nei priimdami savo vaikų savitumą. Tos besąlygiškos meilės trūko daugeliui. Žinau, kad tokių kaip aš yra tūkstančiai. Mes, moterys, kaip tos obelys, tik laukinės – augom laukuose, ant vėjų ir lietaus, be priežiūros, genėjimo ir meilės. Mes stiprios ir užsigrūdinusios, viską pakeliančios, ištvermingos, bet obelys yra auginamos dėl vaisių.
Kokie mūsų vaisiai? Žinau, kad laukiniai. Galbūt pusiau laukiniai. Berniukai, kurie nevertina moteriškumo ir neigia jį. Mergaitės, kurios leidžiasi mušamos, skriaudžiamos ir išnaudojamos. Vyrai, kurie užaugę apie motinas sako: „O aš galvoju, kad vaikai tai nei nuopelnas, nei produktas, nei dovana. Priedo, kadangi kitus gyvūnus galima charakterizuoti analogiškai žmonėms, tai išeitų, kad kiaulės, vedančios po vidutiniškai dešimt paršiukų vienu „pirstelėjimu“, yra žiauriai „nusipelniusios“ ir „apdovanotos“. Tai komentaras iš feisbuko po mano vaikų nuotrauka, kurį parašė keturiasdešimtmetis kraujagyslių chirurgas. Vyras su aukštuoju medicinos išsilavinimu.
Laukinės moterys – obelys nuolat jaučia vidinį poreikį paneigti savo kilmę, nes visos nori vesti kokybiškus, sultingus ir skanius vaisius. Todėl jos jaučia nuolatinį badą kažką įrodyti. Jos augina vaikus, dirba, tvarko namus, kuria verslus ir vykdo socialines veiklas. Dabar Lietuvoje kaip niekada gausu moterų verslumą skatinančių renginių ir projektų: „Išmani moteris“, „Veikli“, „Versli“. Praėjusią savaitę ir aš vienam tokiam buvau – „Aš – versli mama“. Apie keturiasdešimt moterų, susirinko dėl to, kad jaučia poreikį kažką daryti, kažką keisti, kažkur judėti, realizuoti save. Tikrai didelį verslą pasiseks įsukti gal kokiai vienai iš visų susirinkusių. Visos kitos tesukurs mažą versliuką apie kurį sakys: „Jeigu nors kiek užsidirbsiu – būsiu laiminga.“ Linkiu joms sakyti apie savo veiklas ir verslus bent jau: „Jeigu pavyks iš to išgyventi – būsiu laiminga“.
Kartais man atrodo, kad mes, moterys, pradedame verslauti iš nerimo arba noro įrodyti, kad esam pakankamai geros. Kai gimsta vaikai, mums labai neramu, kokie jie užaugs, kaip juos užauginsim ir tas nerimas sugena mus į konferencijų sales dalintis patirtimi, padėti viena kitai. Didžiulis noras, kad mūsų, laukinių obelų, vaisiai būtų sultingi ir skanūs. Niekaip negaliu paaiškinti tokių renginių populiarumo ir į juos norinčių patekti gausos. Moterys kyla. Moterys nori jausti, kad su jomis viskas gerai, kad jos gabios, protingos ir verslios. Moterys nori pirmiausia pačios sau, o paskui ir visam pasauliui įrodyti, kad jos tikrai vertos vyrų meilės ir dėmesio. O gal moteris krūvon suveja bendrumas ir begalinis noras būti suprastai? Kad turėtume viena kitai save kaip pavyzdžius, kurie padeda pakilti iš pelenų? Galbūt dalis tų moterų yra tokios kaip aš – neturinčios moters ar mamos pavyzdžio, kuris įkvėptų sunkumo ir silpnumo akimirką, kuris palaikytų tada, kai palūžti?
Stebėdama tokias moteris, analizuoju savo patirtį. Visa tai praėjau ir dariau ne vienus metus. Mažą verslą, vidutinį verslą, didelę visuomeninę veiklą, rankdarbius, naujų internetinių svetainių kūrimą ir naujų „brendų“ viešinimą. Viską praėjau ne vieną kartą. Iš savo verslų ir versliukų, savo veiklų užsidirbu ir išgyvenu jau penkiolika metų – beveik tiek metų neturiu darbdavio ir nevaikštau kasdien į darbą nuo aštuonių iki penkių. Tačiau visai tai atginė mane į pradžios tašką, kuriame užduodu sau du klausimus: „Birute, kam tu visa tai darai?“ ir „O kur yra Lietuvos vyrai, jeigu moterys buriasi šimtais į verslumo skatinimo seminarus?“
Žinau, kad dalis tų moterų vyrų pyksta ir jų nepalaiko. Kita dalis – ignoruoja, dar kita – pykstasi su savo moterimis, nes jiems gal ir gerai, kad jos nori saviraiškos, bet jie nesupranta kam joms to reikia.
Lietuvoje tikrai yra gebančių pasirūpinti savo moterimis ir vaikais tiek materialiai, tiek moraliai. Tokie vyrai supranta ir palaiko savo moters norą savirealizacijai. Tačiau labai gaju ir populiaru tarp lietuviškų vyrų prašyti moterų: „Ar padėsi man išmokti? Pastatyti? Pasiekti? gyvenimą nugyventi?“ Daugybė vyrų prašo moterų pagalbos vietoj to, kad jomis pasirūpintų. Skamba keistai, bet taip tikrai yra. Lietuvoje ne vyrai rūpinasi savo moterimis, o moterys turi rūpintis vyrais, nes jeigu nesirūpins, tai jie išeis.
Taigi, mes laukinės obelys, įpratom pačios prisitaikyti ir išgyventi ant vėjų pagairės, todėl ir vyrus auginam tokius, kuriems reikia padėti. Ir užauginam vyrus, kurie mano, kad gimdyti ir auginti vaikus lygu veisti ir auginti paršiukus. Tai absoliutus motinystės ir moteriškumo neigimas.
Būdama tame moterų, mamų verslumo seminare nusprendžiau, kad į tokius seminarus reikia kviesti vyrus. Verslumo seminarai tik vyrams: projektas „Išmanus vyras“, „Sumanių vyrų erdvė“, konferencija „Aš – verslus tėtis“ ir t.t. Manau, kad kol mes pačios į seminarus lėksim, tai vyrai net nepasijudins. Dažnas sofkutės mėgėjas tik džiaugsis, kad jo moteris „nuo galvos nulipo“ radusi sau naują užsiėmimą. Mieli vyrai, ar žinote kuo tai kvepia? Kad mes pačios greitai save ir apkabinsim, ir paglostysim viena kitą, ir pasveikinsim su Motinos diena, ir verslus padarysim, ir viena kitos moteriškumą suprasim. Atsiras oponuojačių skeptikų: „Na, bet vaikų tai pačios nepasidarysit.“ Manau, kad mokslas taip sparčiai žengia pirmyn, kad net ir spermos mes netrukus be jūsų pasidarysim.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Prisipažinti,papasakoti? Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: