Pradedant nuo pradžių, mano vardas yra Alanas, esu musulmonas, kilęs iš lietuvės ir katariečio šeimos. Mano tėvų santuoka laiminga ir viskas jiems gyvenime klostosi pakankamai gerai. Mama priėmė Islamą, kad galėtų tekėti už mano tėvo, tik, deja, mamos tėvai tam prieštaravo ir „išsižadėjo“ mano mamos.
Senelių, beje, nesu matęs iki šiol. Tėvo tėvai palankiai bei šiltai sutiko mano mamą savo šeimoje. Giminė palaimino šią besikuriančią šeimą. Nepaisant to, man teko gyventi daugiau Lietuvoje, nei Katare. Mane mokė tiek lietuviškų, tiek katarietiškų papročių, tradicijų, mokė lietuvių bei arabų kalbų.
Lietuvoje buvau pradėjęs eiti į mokyklą, tačiau dėl mano šeimos religijos visada buvau „atstumtasis“, tėvų bijodavo kitų vaikų tėvai, net ir mokytojų pastangos vaikams paaiškinti, kad reikia priimti „kitokius“ buvo bevaisės. Teko mokytis individualiai, vėliau internetu. Paskutines klases baigiau Katare bei pradėjau mokytis Kataro universitete, kur šiuo metu baiginėju magistro laipsnį verslo srityje.
Nuo pat vaikystės man tėvai diegė tokias dorybes kaip meilę kitam žmogui, taip pat ir kitataučiui bei kitatikiui. Būtent dėl to, kai buvau vaikas, aš nesupratau, kodėl man nesiseka bendrauti su kitais, kodėl manęs niekas nemėgsta ir t.t., juk visi mes lygūs. Dabar aš suprantu. Man patinka posakis „pasaulio pilietis“, aš toks ir buvau, mačiau daug įvairių tautų, žmonių ir papročių, todėl priėmiau žmogų tokį, koks jis yra – vyras, moteris, homoseksualus, heteroseksualus, juodas, baltas, geltonas, judėjas ar krikščionis, nesvarbu, visi man lygūs, nepaisant nieko, kai tuo tarpu Lietuvoje dar iki šiol visi nepalankiai žiūri į „kitokius“ nei jie patys.
Pastaruoju metu, tokioje susiklosčiusioje politinėje situacijoje, dažnai tenka girdėti ir tokį sakinį: „Ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai.“ Tai yra didžiausias absurdas. Mane tai žeidžia ir kelia nerimą, kad galiu būti neapykantos taikiniu kad ir toje pačioje Lietuvoje. Kaip tik šiuo metu esu grįžęs čia, pas tėvus, ir sulaukiu labai piktų, nepasitikėjimu pilnų žvilgsnių, kad ir kur beeičiau. Vilniuje teko važiuoti viešuoju transportu, nemeluoju, niekas arti manęs nėjo (užbėgu komentatoriams už akių – buvau nusiprausęs, ir tikrai nesmirdėjau).
Nežinau kas tai, baimė po įvykių Paryžiuje, nepasitikėjimas kitataučiu ar kažkas kito, bet tikrai pasijaučiau nejaukiai. Bet čia yra mano namai! Kodėl aš savo namuose turiu jaustis nejaukiai? Kodėl vis dar žiūrima į tamsaus gymio jaunuolį, kaip į ateivį iš kitos planetos? Aš esu toks pats kaip ir jūs, mielieji lietuviai. Aš esu lietuvis. Aš noriu būti šios tautos dalimi. Man patinka Lietuva ir baigęs mokslus tikrai čia grįšiu. Čia gyvena man patys brangiausi žmonės. Tad kodėl jūs vis dar nepriimate žmogaus, kad ir musulmono, į savo nuostabių žmonių, lietuvių, ratą ir visada žiūrite su nepasitikėjimu?
Kodėl dėl tokių kaip ISIS kovotojų, kurie tik prisidengia islamu, turiu kentėti ir aš, musulmonas, kuris niekuo gyvenime neprasikalto? Primenu, kad tai mano mamos krikščionių lietuvių šeima buvo prieš tokias jungtuves. Būtent tokia neapykanta, pasėta kitatikiui, kad net gali išsižadėti savo vaiko, nuo seno vis dar bujoja lietuvių širdyse, tik tai nėra jaučiama, kol pats nesi tas „kitoks“.
Mano atveju, gali daryti ką nori, net verstis per galvą, bet tau vis tiek bus užklijuota etiketė „nepatikimas“, o blogiausiu atveju net ir „teroristas“. Norėčiau šią savo žinutę lietuviams pabaigti taip – mano religija nereiškia, kad aš esu teroristas.
Mano religija neapsprendžia mano, kaip žmogaus, sugebėjimų, norų ir tikslų. Religija ir ją išpažįstantis žmogus nėra blogis. Žmogus, kuris daro blogą kitam, yra tikrasis blogis. Skirkite šiuos du dalykus ir prašau, būkite atviresni ir pakantesni kitiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite išsakyti savo nuomonę? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: