Gimiau ir užaugau Vilniuje, o tada išvykau studijuoti į lietuvių pamėgtą Londoną. Pragyvenau ten aštuonerius metus. Pirmą kartą, pamenu, išvykau į Londoną „Lietuvos avialinijų“ lėktuvu. Praėjus šiek tiek laiko, jos patyrė finansinių sunkumų. Tiesioginių skrydžių „Vilnius-Londonas“, kaip ir pačios kompanijos, neliko. Vėliau atsirado „Star 1 airlines“, po to – „FlyLAL“, abiejų istorija priminė jau girdėtą scenarijų. Netgi pamenu, kaip ir vėl nusileidus Londone lėktuvo įgulos narė sakė savo įprastinę litaniją „dėkojame, kad skrendate su „FlyLAL“, kurią palydėjo per lėktuvą saloną nuvilnijęs juokas: šis skrydis įvyko likus maždaug savaitei iki įmonę ištikusio bankroto, apie kurį visi jau žinojo. Tad ir vėl kurį laiką nebuvo tiesioginių skrydžių. Žmonės kalbėjo, rašė, kad Londone gyvena bene tiek pat lietuvių, kiek Kaune, bet būdų patekti į Lietuvą (ką jau ten, į Vilnių) nebuvo.
Galiausiai atsirado mažutėlės, per daug nesigiriančios, bet per Šv. Kalėdų laikotarpį netgi organizuojančios papildomus skrydžius iš Londono Getviko į Vilnių „Air Lituanica“ avialinijos. Esu tikra, kad ir jų baigtį Jūs žinote. Bet vien jau tas faktas, kad kažkam bent apsimestinai ir tik šiek tiek parūpo, kad galbūt per Šv. Kalėdas koks nupiepęs emigrantas norėtų aplankyti tėvukus ir neįpirktų vos ne auksą tokiu laikotarpiu kainuojančių „Ryanair“ ar „Wizzair“ bilietų (kai kada šių bilietų žiemos atostogų laikotarpiu paprasčiausiai nebelikdavo), šiek tiek glostydavo savimeilę. Bet – bankrotas.
Taigi, per tuos aštuonerius metus, praleistus Londone, į gimtinę keliavau daugybę kartų. Šių kelionių metu man teko ne kartą aplankyti kaimyninę Rygą, bent porą kartų apžiūrėti Stokholmo oro uostą, pasivaikščioti po didžiulį Šarlio de Golio oro uostą Paryžiuje, trumpam stabtelėti Frankfurte... Vis per tuos persėdimus. Buvo laikas, kai skrydžiai iš Londono vykdavo tik į Kauną. Nesiskundėme, juk atstumas nuo Kauno iki sostinės – tik valanda kelio (t.y. beveik kaip važiuojant iš Londono priemiesčio į oro uostą).
O štai pastaruosius porą metų mes, londoniečiai, išvis neturime, ko burnoti: juk maršrutu „Vilnius-Londonas“ skraidina net dvejos avialinijos! Tai išganingosios „Ryanair“ ir „Wizzair“, kurioms visi emigrantai turėtų nuolat dėkoti ir apie jas gerai atsiliepti, nes jei ne šių dviejų pigių aviakompanijų nuolatinė konkurencija, namo į Lietuvą tikriausiai eitume pėsčiomis.
Aš tiesiog norėčiau pabrėžti, kad per aštuonerius metus Lietuva nesugebėjo sukurti tvirto susisiekimo tarp mūsų sostinės ir vienos didžiausių Europos sostinių, kur ne tik dirba didžiulė dalis Lietuvos gyventojų, bet taip pat ir dauguma šviesiausių jaunų Lietuvos protų, išsilavinusių žmonių, mokslininkų, verslininkų, investuotojų ir t.t. Be to, per tą laiką man teko stebėti daugybę Lietuvos bandymų turėti nacionalinį skraidintoją, kurie visi beviltiškai žlugo. Kodėl kitos šalys (tarkime, kad ir tokia Serbija?) tą sugeba, o mes ne? Jau nekalbu apie tai, kad iki šiol neatsirado nė vienos padorios ir Vakaruose bent truputį labiau gerbiamos aviakompanijos, kuri susidomėtų Lietuvos sostine. Ar jūs kada nors susimąstėte, kad standartiniam užsieniečiui yra sveiku protu nesuvokiama, kad į save gerbiančią ir kažkam nuolat kažką norinčios įrodyti šalies sostinę skristi ne pigių avialinijų skrydžiu yra tiesiog neįmanoma (pigių avialinijų skrydžiais jie čia vyksta tik švęsti bernvakario ar stipriai prisigerti)? Kokį įvaizdį tai kuria apie mūsų kraštą?
O skaudžiausia turbūt tai, kad lėktuvai yra net ne vienintelė transporto priemonė, kuria Lietuva pasigirti negali. Štai rugpjūčio mėnesį aplankiau kaimyninę Lenkiją. Liejau pavydo ašaras, važiuodama maršrutu „Krokuva-Gdanskas“ naujuoju „Pendolino“ traukiniu. Kelionė truko 5 valandas ir 20 minučių. Turėkite omenyje, kad per tiek laiko pravažiavau vos ne visą šalį (maždaug 580 km), kuri yra daugiau nei keturis kartus didesnė už Lietuvą. Traukinys buvo naujutėlaitis ir visaip kaip puikus, nors mano lenkai draugai ir peikė jį, kad esą jis gerokai per modernus Lenkijos bėgiams ir negali išvystyti pilno greičio, jame nėra „Wi-fi“ ir t.t.
Bet yra pats traukinys, ir jis dar važiuoja. Gal juoksitės iš tokio mano komentaro, bet štai traukinio į Lietuvą iš Lenkijos, galima sakyti, nėra. Naujasis ekspresas „Balstogė-Kaunas“ (maždaug 245 km) taip pat važiuoja apie 5 valandas, be to, vyksta tik penktadieniais vieną kartą ir savaitgaliais du kartus per dieną, tokiu metu, kai persėsti į jį iš jokio kito pagrindinio Lenkijos miesto maršruto yra labai nepatogu arba neįmanoma. Kai kuriose atkarpose jis išvysto net 30 km/h greitį.
Tad ką gi man teko daryti, kai iš Gdansko susiruošiau traukti į Vilnių? Supratau, kad traukiniu parsirasti į Lietuvą yra neįmanoma ir nelogiška. Keleivinio kelto į Klaipėdą iš Lenkijos irgi nėra (artimiausia Klaipėdai stotelė – Kylis Vokietijoje). Skrydis įmanomas tik su lenkų skraidintoju ir tik per Varšuvą. Belieka variantas važiuoti naktiniu autobusu. Ir tai yra vienintelis variantas, prašau tai įsisamoninti.
Taip, aš kviečiau mano draugus iš Krokuvos aplankyti Vilnių. Jie tuojau pat pasidomėjo susisiekimu ir sakė: „It‘s very frustrating but there is just no way to get there, unless we drive... But then a weekend trip makes no sense.“ („Tai labai nervina, bet tiesiog nėra būdų tenai (t.y. į Lietuvą) nuvykti, nebent vairuotume... Bet tuomet vykti savaitgaliui neapsimoka.“)
Tad pabaigai norėčiau pažvelgti į visa tai užsieniečio akimis. Visi dažniausiai rekomenduojama vienos kelionės metu aplankyti visas tris Baltijos šalis, nes jos nedidelės, ir kiekvienoje galima praleisti po porą dienų. O kelionę galbūt pradėsiu nuo Lenkijos, nes visuomet norėjau pamatyti turistų išgirtąją Krokuvą. Juk Lenkija – Baltijos šalių kaimynė. Bet štai pradedu planuoti kelionę ir, keista, bet man atrodo, jog po viešnagės Lenkijoje į Lietuvą nėra, kaip nuvykti: „Google“ tepataria traukinio maršrutą per Minską, o siūlomi skrydžiai į Lietuvos sostinę yra tik netiesioginiai ir labai brangūs… Paprasčiausia būtų Lietuvą praleisti ir skristi tiesiai į Rygą. Latvijos avialinijos „AirBaltic“, apie kurias man lyg ir neteko girdėti, tikriausiai neprilygsta „British Airways“ ar „Lufthansa“, bet turbūt vis tiek yra geresnės nei koks „Ryanair“. Iš Rygos nuvyksiu į Taliną, o iš ten jau galėsiu grįžti atgal į Vakarų Europą.
Deja, taip yra: užsieniečiui paprasčiausia mūsų mažutėlę Lietuvą savo maršrute būtų praleisti. Todėl manau, kad transporto ryšiai yra Lietuvos tragedija ir gėda. Man labai liūdna, kad šio nuostabaus krašto negali aplankyti mano užsieniečiai draugai. Kad čia negali atvykti užsienio investuotojai ar akademinės bendruomenės nariai. Ir man suprantama, kodėl yra nemažai emigrantų, kurie į Lietuvą atostogauti neskrenda ir neskris, nes jie sau gali leisti su „British Airways“ nuskristi į Pietų Italiją ar su „SAS“ aplankyti Skandinavijos šalis.
Ir kai juokaujama apie paskutinį emigrantą beišjungiantį šviesą oro uoste, aš prisimenu pirmąjį aiškų užrašą, pastebėtą mūsų labai niūrioje autobusų stotyje ankstų rytą atvykus iš Gdansko: „Kryptis: į „Akropolį“ (ten tikrai toks ženklas yra). Suprantu, kad aš pagaliau esu gimtinėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo pastebėjimais? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“ ir pasidalykite savo patirtimi, išreikškite nuomonę!