Galima būtų spausdinti atvirutes, žemėlapius, kurti istorijas apie trolius, auksą, kalnų švarumo pieną ir įvairius baisius nutikimus kalnuose...
Lietuviams nereikėtų važiuoti į Šveicariją, Norvegiją ir Tatrus, o visa Europa plūstų į Lietuvą slidinėti, žavėtis vaizdais ir gerti “Švyturio” alaus po keturis litus už bokalą.
Oras būtų nebenuspėjamas, suklestėtų skėčių, vienkartinių apsiaustų ir kalnų batų verslai. Niekas nė necypteltų, kai Seimas įteisintų dygliuotas padangas penkiems tūkstančiams metų į priekį...
O dar geriau, jei tie kalnai būtų greta Baltarusijos ir Kaliningrado sienų. Sutaupytume pinigų pasienio apsaugai, sienų žymėjimui ir stebėjimo kameroms: po vieną kulkosvaidį ant kiekvieno kalno – ir tegu tik pabando visokie “negeriečiai” prasmukti į besiplečiančią Europos Sąjungą! Ir joks karinis tranzitas nesisapnuotų mūsų pavargusiems politikams. O iš tų, kurie visgi pasiryžtų, galėtume imti kurorto mokestį, kaip Neringoje, ar ne?
O gal yra būdas pataisyti istoriškai mums primestą situaciją? Tokią, kai visi Europos kalnai sustumti į dvi tris vietas, Lietuvai, kaip visada, nieko nepaliekant. Na, beveik nieko, išskyrus keletą Neries skardžių, piliakalnių ir jau minėtąjį kalnų slidinėjimo lopšį? Pavyzdžiui, aukščiausias pasaulyje piliakalnis, kaip skamba?
Šautume du kiškius: turizmas ir Didysis Turizmas. Turizmas atsirastų kaip Didžiojo Turizmo pasekmė, kai Europa važiuotų žiūrėti kalno, slidinėti ir gerti prabangiai pigų alų. Su turizmu viskas aišku kaip ant delno, be to, jau išsiaiškinome anksčiau.
Didysis Turizmas – štai kur mūsų sėkmės vinis. Čia jau galėtume panagrinėti detaliau.
Pirmiausia reikia pasirinkti Didžiuosius turistus (turistes). Tai paprasta, nes tokių yra tik dvi. Indija ir Kinija. Abi turi daugiau nei 1 000 000 000 gyventojų, abiem nereikia pakilti į orą, tam kad atsidurtų Lietuvoje. Rusija, tiesa, kiek arčiau, bet ir žmonių ten mažiau ir ne tokie jau jie organizuoti, kaip jiems patiems kartais atrodo.
Antras žingsnis – surasti vietą jau anksčiau smulkiai aptartiems kalnams ir juos pavadinti Indijos kalnu ir Kinijos kalnu.
Trečias žingsnis paprastas, tik gal kiek ilgiau truksiantis. Teks statyti viešbučius, plėsti oro uostą bei pranešti kiniečiams ir indams, kad tokioje Lietuvoje bus KALNAS, pavadintas jų mylimos tėvynės vardu, ir kad jų garbės reikalas atvažiuoti į Lietuvą.
Be to, atvažiuoti ne tuščiomis rankomis, o atsivežant po maišelį žemės ar akmenų. Sureikšminant šį poelgį turėtų būti leista įkasti į kalną atminimo lentelę su savo vardu, pavarde, nuotrauka, palinkėjimais ar dar kokia nors naudinga užkasusiam asmeniui informacija, kurią po 1-2 milijonų metų atkasę archeologai ar marsiečiai galėtų spręsti apie indų kalbos ir kiniečių kultūros šaknis Lietuvos teritorijoje.
Čia būtų darbo ir politikams, derinant idėjos iškėlimą minėtose valstybėse bei kalnų statybinių medžiagų importo į Lietuvą klausimus.
Taigi, grįžtant prie mūsų kiškių, Indijos ir Kinijos turistai augins kalnus, kalnai augins turizmą, o tie išsvajotieji dideliais kiekiais pinigai pagaliau plūs į Lietuvą. Ir galėsime mes atsipūtę spausdinti pašto ženklus, jubiliejinius pinigus, skalbti viešbučių paklodes, o laisvalaikiu slidinėti Baltarusijos ar Rusijos pasieniuose…
Ir mūsų vaikai, ir mūsų vaikų vaikai nuo trejų metų stos ant slidžių kaip norvegai, nuo penkerių – eis į kalnus kaip šveicarai, o nuo 20 valgys kiniečių ir indų restoranuose, kaip ir visas likęs pasaulis...
Žydai sugebėjo pasistatyti visą valstybę vidury dykumos, tai kodėl mes negalėtume - paprastų kalnų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!