Lietuvos lenkas: kas kaltas dėl nesutarimų

Iš valdančiosios koalicijos pasitraukus Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, likę Vyriausybės nariai susitiko suprezidente. Tarp prezidentės Vyriausybei pateiktų nurodymų buvo ir raginimas daugiau dėmesio skirti tautinėms mažumoms, o ypač Vilniaus kraštui: „Į tą regioną investuos kiti, jei mes neskirsime jam dėmesio“. Teisingi žodžiai. Gaila tik, kad jie nuskambėjo taip vėlai.

Nesu ypatingas Dalios Grybauskaitės politikos gerbėjas, bet norą pagaliau spręsti tautinių mažumų bei Vilniaus krašto problemas iš visos širdies sveikinu. Nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų Vilniaus kraštas Lietuvos valdžios ir politikų buvo gerokai pamirštas ar net paliktas likimo valiai.

Man visiškai nesuprantama, kodėl iki šiol neatsirado politikų, valdžios atstovų, suinteresuotų darbu su Vilniaus krašto gyventojais. Jų švietimu, kultūros lygio kėlimu, lietuvių kalbos žinių tobulinimu ir kitais edukaciniais dalykais, ugdančiais lojalius savo valstybės piliečius, bet kartu puoselėjančius ir savo tautines tradicijas, kultūrą bei gimtąja kalbą. Kodėl per 25 metus nesugebėta sukurti šio regiono plėtros programos, socialinės atskirties, skurdo jame mažinimo planų? Tik dėl to, kad pasąmonėje įsišaknijo ir paveldima naujoms kartoms kažkokia nesuprantama neapykanta tautinėms mažumoms, kad vien žodis „lenkas“ ar „rusas“ kelia siaubą?

Lietuvos tautinių mažumų problemas (šiuo atveju turiu mintyje, visų pirma, lenkų tautinę mažumą) bandoma spręsti jau maždaug 25 metus, tai yra nuo tų laikų kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Okupantas jau seniai lyg ir pasitraukė, o žmogaus laisvių, pilietiškumo suvokimo klausimai ir su tuo susijusios problemos liko deja neišspręstos.

Viena vertus, Lietuvoje gyvenantiems lenkams yra sudarytos geros sąlygos savo kultūros, kalbos ir tradicijų puoselėjimui. Lenkakalbis Lietuvos gyventojas gimtąja lenkų kalba šneka kur nori ir kada nori, leidžia savo atžalas į lenkišką darželį, į lenkišką mokyklą, jei yra noro, net į Balstogės universiteto Vilniaus filialą, kur paskaitos savaime aišku vyksta lenkų kalba. Bet liko ir neišspręstų problemų. Pavyzdžiui, asmenvardžių rašymo ar lentelių su dvikalbiais gatvių pavadinimais. Lyg ir simbolinės, neturinčios ypatingos įtakos kasdieniniam gyvenimui, bet vis gadinančios santykius problemos, kuriomis pasinaudoja abi „barikados“ pusės — ir tautinių mažumų, ir lietuvių politikai — sau naudingais tikslais ir momentais. Simboliais be abejo sotus nebusi, bet tai nereiškia, kad jie yra nereikšmingi.

Kas dėl to kaltas? Manau, kad tam tikra prasme visi: ir Lietuvos lenkų politikai, kurie turėtų ieškoti kompromisų bei problemų sprendimo, o ne gilinimo būdų, ir Lietuvos valdžia, kuri neskyrė reikiamo dėmesio Vilniaus kraštui bei jo gyventojams, ir tie radikalūs politikai, kurių pasisakymai tautinių mažumų atžvilgiu dažnai būna nekonstruktyvūs ir nekorektiški.

Pastarųjų dienų Prezidentės veiksmai parodė norą rasti bendrą kalbą su Vilniaus krašto gyventojais. Labai pagirtinas ir Prezidentės apsilankymas Lavoriškių lenkiškoje bei lietuviškoje vidurinėse mokyklose rugsėjo 1-osios proga, ir sveikinimo kalba, pasakyta lenkiškai. Tai gražūs, prasmingi gestai. Bet reikia juos sustiprinti realiais veiksmais.

Šiuo metu yra reikalingas konstruktyvus ir korektiškas, pagarba bei kompromisais grįstas dialogas tarp Lietuvos valdžios, Lietuvos politinio elito ir tautinių mažumų. Tik ar rasim abiejuose pusėse lyderių-derybininkų, kurie pajėgtų jį vykdyti? Vis dar tikiuosi, kad taip.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!