Tačiau pastebėjau, kad grįžtant į Lietuvą visuomet apima nepaaiškinamas jausmas – tam tikras miksas iš džiaugsmo, palaimos, meilės, susižavėjimo, apstulbimo, ramybės. Tas jausmas ypač ryškus leidžiantis lėktuvui, kai per mažą iliuminatorių iš aukštai žvilgsniu gali aprėpti kone pusę mūsų nedidelės (tačiau tokios nepakartojamos ir nuostabios) Lietuvos. O jei dar ankstyvą pavasarį arba spalvingą rudenį parskrendi iš saulės nusvilintų ir sausros nukamuotų šiltųjų kraštų, nuo gimtosios žemės žalumos ir spalvų atsigauna ne tik širdis, bet ir siela.
O mūsų Lietuva gražėja ne dienomis, bet valandomis. Kokiu keliu bepatrauktum, visada rasi, kur stabtelėti, kur paganyti akį, sužinoti šį bei tą naujo ar įdomaus, galų gale – nelaužant liežuvio gimtąja kalba pabendrauti su žmonėmis. Todėl tikrai verta pasižvalgyti net ir po atokiausius, regis, Dievo užmirštus kampelius.
Vienas tokių – Plokščių miestelis, įsikūręs Panemunių regioniniame parke, kairiajame Nemuno krante. Jis visiškai nedidelis, todėl sustokime pačiame miestelio centre ir pasivaikščiokime pėsčiomis. Ir nebūtinas joks lankytinų vietų lankstinukas: visur randame nuorodas, aprašymus, rodykles bei sutinkame šiltus žmones. O pamatę, kad esame ne vietiniai, net paaugliai pasiteirauja, gal ko nors ieškome ir nerandame, gal reikia pagalbos.
Pasigrožėję Vaiguvos upe-gatve pasukame atgal. O čia – laiptai „į dangų“! Tokie įspūdingi, kad nesusilaikome jais neužkopę į viršų. Skaičiuoju laiptelius, bet jų tiek daug, kad skaičių tuojau pat pametu. Be to, ir lipu atbulomis, kadangi su kiekvienu laipteliu atsiveria vis nuostabesni vaizdai. Iš pradžių – spalvingi sodybų, sutūpusių šalia gatvės, gėlių darželiai, vėliau – stogai ir smulkiais obuoliukais apkibusios obelų viršūnės, preciziškai tvarkingi žmonių daržai ir javų laukai, Nemunas… Už jo, rodos, ranka pasiekiama užnemunė, pilka kelio Kaunas – Jurbarkas juosta, kuria nuolatos zuja automobiliai – kaip gaila, kad tai, kuo grožimės, jie tegali matyti pro automobilio langą ir iš tolo…
Užkopus į kalną atsiveria puikus medinės bažnytėlės vaizdas. Ir lyg specialiai mums suskamba aidintis bažnyčios varpas. Klausomės net sulaikę kvėpavimą, nes garsas, atrodo, paliečia pačią širdį. Ir nenuostabu – juk tai antras pagal senumą Lietuvos varpas (nulietas 1573 m.)!
Šalia bažnyčios, Nemuno šlaite įrengta apžvalgos aikštelė. Ropščiamės į ją ir dar labiau apstulbstame: vaizdai verti ir dailininko teptuko, ir fotografo spragtelėjimo. Norėtųsi čia tiesiog ramiai pasėdėti ir patylėti, pabūti su savimi, išgryninti savo mintis ir jausmus, tačiau kol dar neprasidėjo pamaldos – kad nesudrumstume tikinčiųjų rimties – nekantru nors trumpam kyštelėti nosį į Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnytėlę: ji atrodo tokia jauki, šilta, šviesi. O ir žmonės, kurie renkasi į pamaldas, regis, apgaubti šviesos ir gerumo.
Apsižvalgę bažnyčioje, pasigrožime jos šventoriumi, išpuoštu medinėmis skulptūromis ir gėlėmis, ir pajudame link Šventaduobės. Geras galas pėsčiomis nė kiek neprailgsta, nes žvalgomės į tvarkingas sodybas, gatvelę apglėbusius gėlynus, stabtelime ties kapinaitėmis, kurias saugo mediniai šventieji, ties mažu tvenkinuku, kuriame lyg baltos valtelės sūpuojasi lelijos, o jų trapų grožį saugo parimęs Rūpintojėlis ir prabėgusių amžių istoriją sugėręs Nepriklausomybės ąžuolas. Kiek toliau, pievelėje, greta šulinio – dar viena medinė skulptūra. Sužinome, kad šioje vietoje stovėjo po Pirmojo pasaulinio karo pastatyta pradinė mokykla – 1988 m. ji buvo iškelta į Rumšiškių liaudies buities muziejų.
Dar gerą galiuką paeiname gatvele, bet netrukus ji užlūžta į šoną, ir link Šventaduobės mums tenka žingsniuoti akmenėliais įrėmintu takeliu: abipus jo aptinkame medines skulptūras, kurios byloja gražią legendą ir lydi mus link pamiškėje baltuojančio kryžiaus. Ties juo – akmeniniai laipteliai į „prarają“... Leidžiantis žemyn kyla vis didesnis smalsumas, ką toje gelmėje išvysime, ir apima nepaaiškinamas jausmas, kad esame stebimi neregimos akies, bet drauge ir glostomi bei saugomi dieviškos rankos. Laiptukai vingiuoja, ir lipdama žemyn pagalvoju, kad šįkart grįždama juos būtinai suskaičiuosiu.
Kai fotografuojame beveik miniatiūrinį šulinėlį, moterėlė padrąsina mus atsigerti jo vandens, nes jis, esą, šventas ir daro stebuklus... Godžiai geriame, o gerdama aš dar ir nepasikuklinu prašyti Dievo, kad kartu su šio švento vandens gurkšneliais suteiktų man to, ko jokiais kitais būdais negalėjau įgyti. Ir tai – ne materialus troškimas, todėl net neabejoju, kad jis išsipildys.
Kopdama atgal suskaičiuoju 99 laiptelius ir klesteliu pailsėti ant čia pat tokiems neištvermingiems kalnų laipiotojams pastatyto suolelio. Ir užfiksuoju Plokščių „trynukus“ – vėjo sūpuojamą riešutų kekę. Čia, Plokščiuose, pastebiu ir džiaugiuosi net didžiausiais mažmožiais. Bet argi ne taip ir turėtume gyventi, užuot siekdami daugybės didelių, neaprėpiamų dalykų bei nuolat nusivildami, kai jie mums nebūna duoti?
Palikę Šventaduobę per miestelį pėdiname kita gatvele – ta, kuri taip staiga ties kryžiumi užlūžo į šoną, kai pasukome skulptūrų taku link baltojo kryželio. O čia ir vėl be galo tvarkingos sodybos, išpuoselėtos ir išpuoštos bendros erdvės. Kalbindami žmones sužinome, kad visas skulptūras išdrožė gabuolis vietos liaudies meistras Zigmas Sederevičius. Ir paaiškėja, kad dar tik mažą dalį vertų aplankyti vietų, išpuoštų šio menininko skulptūromis, spėjome pamatyti, todėl neįkišame į kuprinę fotoaparato – jo dar daugybę kartų prireiks. Ir iš tiesų, netrukus fotografuojame laikrodį, Plokščių ribą žymintį ženklą su miestelio herbu, prie mokyklos (dabar čia daugiafunkcniis centras) stovintį iš dviejų girnapusių sukomponuotą paminklą Vincui Kudirkai.
Pasirodo, V. Kudirka čia vasarodavo, ir kas žino, gal sėdėdamas būtent ant šių girnapusių, anuomet gulėjusių po atviru dangumi, jis ir sukūrė Tautišką giesmę, nūnai tapusią mūsų valstybės himnu. Tiesa, ir patys Plokščiai tuo metu buvo tapę kone Europos kultūros bei baltistikos centru, kuriame lankėsi Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Povilas Višinskis, prancūzų profesorius lingvistas Janas Boduenas de Kurtene, suomių kalbininkas Josepis Julius Mikola ir jo žmona, rašytoja Maila Talvio, be galo pamilusi šį mažą miestelį ir jo žmones bei parašiusi puikių romaną apie Vincą Kudirką („Dvi meilės“). Tačiau nesileiskime į detales – jei ką nors domina istorijos vingrybės, visada galima apsilankyti mokykloje veikiančiame muziejuje. Čia gausu informacijos bei eksponatų, liudijančių apie žmonių darbštumą, meilę Tėvynei bei skausmingus tautos gyvenimo tarpsnius.
Bene vaizdžiausiai apie juos byloja sovietmečiu nenugriautas paminklas 1918 m. Lietuvos savanoriams, Lietuvos laisvės kovas įamžinančios atminimo lentos, itin kruopščiai sutvarkyti bei monumentais tapę politinių kalinių kalinimo ir kankinimo rūsiai – dabar jų sienos saugo ne tik skaudžią atmintį, bet ir pagarbiai skelbia visų iš Plokščių valsčiaus ištremtų žmonių pavardes. Vaikščiojant Kančių keliais galima stabtelėti ir parymoti ties daugybe akmenų, kuriuose iškalti vis kiti tolimosios šiaurės vietovių pavadinimai – šitaip įamžintos vietos, kur gyvuliniais vagonais buvo išvežti ir likimo valiai palikti patys darbščiausi, patys šviesiausi vietiniai žmonės.
Tačiau po susimąstymo smagu ir vėl nerti į džiugią nuotaiką ir spalvas – juk Plokščiuose net apleistas, negyvenamas namelis ne griūva, o paverčiamas akį traukiančiu objektu. Gal ir nenorėčiau tokiame name apsigyventi, tačiau nuotraukų būtinai padarau. O čia dar sutinkame ir miestelio berniukus, skubančius į mokyklą. Tačiau nepagalvokite, kad jie gavę pataisų (mūsų laikais toks siaubas – papildomi vasaros darbai – ištikdavo dvejetukininkus). Linksmai nusiteikę berniukai net pasišokinėdami bėga pakviesti mokytojos – į renginį – ir mielai mums pozuoja.
Na ir pagaliau – metas pasukti link Nemuno. O čia – ir vėl graži staigmena (na ir darbštuolis tas Zigmas!): prie keliuko link Panemunės poilsiavietės iškilusi gražuolė skulptūra – Plokščių simbolis. Ji pastatyta vos prieš savaitę – miestelio gimtadienio proga, ir dar tebekvepia medžiu.
Štai taip pasivaikščiojome po Plokščius. Žinoma, pabraidėme po Nemuną. Prisirinkome kriauklelių – mūsų kelionių dėlionei didžiuliame stiklo butelyje: jos pelnytai priglus prie akmenėlių ir kriauklių, parsivežtų iš Kretos, Andalūzijos, Toskanos ir Normandijos, ir ilgais žiemos vakarais, gurkšnojant netoli Nemuno prisiskintų liepžiedžių arbatą, vėl sugrąžins mus į Plokščius.
Tačiau pamatėme tikrai ne viską. Vienos dienos šiam nuostabiam miesteliui gerokai per maža. Tačiau kartu ir per daug, kad būtų galima sutalpinti visus patirtus įspūdžius ir pamatytus vaizdus. Ko gero, ir kiti tą dieną sutikti bei matyti pėsti bei važiuoti Plokščiuose apsilankę turistai galvoja tą patį – tai byloja jų neskubūs žingsniai ir šiltos šypsenos. Netikite? Apsilankykite patys.
Rašinys dalyvavo konkurse „Mane pakerėjusi Lietuvos vieta“!
Norite papasakoti apie vietą, kuri sužavėjo jus? Siųskit nuotraukas, papasakokit ir parodykit, ką vasara Lietuvoje reiktų aplankyti kiekvienam smalsiam, nuotykių ištroškusiam žmogui! tai galite padaryti el.paštu pilieciai@delfi.lt.