Nuo mažens esu apkeliavusi šimtus Lietuvos gražiausių kampelių ir ne kaip pasimetusi turistė, tačiau mamos dėka aš juos PAŽINAU ir stengiausi suprasti. Lietuvos didžių poetų, rašytojų, kūrėjų gimtieji kraštai ar vietos, kuriose jie paliko savo neišdildomą pėdsaką, bei ryškiausias architektūrinis, meninis paveldas ar unikalus Lietuvos gamtos turtas – rezervatai – visa tai patyrus negali nemylėti šalies, kuri tau viena tokia,tokia sava.
Tačiau tik daug vėliau per savo gyvenimą pradėta suvokti, kad visa tai, kas daro Lietuvą tokią gražią – ne gamta, o jos žmones. Mes – lietuviai. Tai, kas įkūnija mūsų krašto grožį – tai aš, tu, mes, lietuvis, žmogus. Jei ne tai, nebūtų ir šio gražaus krašto koks jis buvo ir kokiu tapo. Be šių svarbiausių ląstelių Lietuva nebūtų Lietuva, o tebūtų žemės lopinėlis planetos paviršiuje, kuriuo vaikštinėtų Kažkas.
Ir negali neverkti širdis, kai matau, kad to grožio dailiame žemės lopinėlyje mažėja. Ir turiu omenyje ne taip apraudamus medžius sengirėje, o lietuvius, kurių širdyse išgraviruota Lietuva, tačiau jie pasirenka gyventi kažkur kitoje valstybėje – ne gimtoje, nors širdis sako ką kita. Plastikinis patriotizmas – nėra tikra meilė Lietuvai. Dauguma besidedančių patriotais kažin ar galėtų išartikuliuoti savo jausmą bent kiek panašiai, kaip tai nuoširdžiai ir paprastai, tačiau labai talentingai gebėjo nusakyti Maironis. Paprasta, nuoširdu ir tikra. Deja, labai retai šiuos epitetus galėčiau pritaikyti dažnai viešumoje save patriotais besivadinantiems asmenims. Juo labiau jų netaikyčiau nei vienam iš asmenų, trokštančių tapti pirmaisiais Lietuvoje.
Aš čia apie tuos, kurie dabar taip nuožmiai stoja kovoja dėl Lietuvos prezidento posto – nei nuoširdu, nei tikra, tačiau labai sudėtinga. Pasikartosiu – aš tikrai myliu Lietuvą, todėl man labai svarbu, kokia ateitis jos laukia, o šie būsimo šalies vedlio rinkimai (ištisiems ketveriems metams) yra be galo svarbūs, nes pasaulyje vyksta daugybė itin rimtų, bei sudėtingų procesų. Vien Europoje t. y. visai greta, jų apstu. Tad mažytei mūsų šaliai, kad visame tame išliktume, tenka lemiamas ir itin atsakingas sprendimas – kas per visą velniavą, kuri mūsų laukia, ves tolyn per visą minų lauką. Ir kuo mums pasikliauti? Juk prezidentas – tai tas asmuo, į kurį žvelgsime neramiais laikais ir kliausimės tuo, ką išgirsime. Tais sunkiais laikais, kurie ištinka šalį – mums reikia asmens – vadovo – prezidento, kuris mus nukreiptų tinkama linkme. Tai žmogus, kuris šalies krizės metu turi suvaldyti mases, jog šalies neištiktų visiškas krachas – piliečiai turi tikėti, nes puolusi į paniką minia atneša tik chaosą ir destrukciją.
Prezidentas – žmogus, kuriam piliečiai pareiškia didžiausią pasitikėjimą. Prezidentu išrenkamas asmuo, kuris tikima gebės tautą nukreipti tinkamiausia linkme. Esant sunkiems laikams – išbristi kuo mažiau sušlapus. O esant taikos metui, šaliai laviruoti tokia linkme, kad kuo mažiau nukentėtume pribrendus sunkmečiui – t. y. protingos sąjungos, patikimi partneriai – santykiai, paremti abipusės naudos principu, tuomet net jei ir krisim galbūt kažkas padės išbristi kuo mažiau sušlapus, bet tik tada, jei būsime naudingi ir reikalingi. Tad užduokime sau klausimą – ar tie kandidatai, kurie sakosi būtų puikūs prezidentai mūsų šaliai – ar bent vienu iš jų tikite? Nuoširdžiai. Ar iš ties kliausitės kažkuriuo iš jų užkaukus sirenoms? Ar ramia širdimi tikėsite bent vienu iš jų, kad jis ves šalį tinkama linkme iš chaoso?Ar tikite, jog bent vienas iš jų gali tinkamai vairuoti šalies vairą iki tol, kol jūra dar netapo audringa?
Atsakykite sau į šiuos klausimus, prieš nuspręsdami skirti savo ITIN svarbų balsą. Kiekvieno piliečio nuoširdus TAIP yra lemiamas rinkimuose.
Kol kas aš netikiu nei vienu iš kandidatų. Netikiu tais, kurie nekalba apie tikras problemas, kurios kankina Lietuvą, analitiškai nekalba apie tikrąsias jų priežastis ir apie problemas, kurios laukia, jei viso to nespręsime. Nekalba ir apie iššūkius, kurie mūsų visų laukia dėl realių geopolitinių grėsmių. Netikiu, nes nekalbama apie veiksmus, tikrus darbus, kurių būtų imtasi, kad pradėtų spręsti esamas problemas ir ruoštis būsimoms. Nekalbama aiškiai – viskas tušuojama tomis abstrakčiomis frazėmis manant, kad rinkėjai tai tik kvaila avinų banda ir nieko nesupranta. Netikiu kandidatais, kurie nužemina piliečius kaip menkesnius suprasti Lietuvą realiai, kaip tik vieną dalelę tarp daugybės valstybių turinčių savus interesus ir kokie neramūs laikai laukia mūsų ateityje, žvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje.
Nekalbama apie tai koks vaidmuo, kokia pozicija Lietuvos visame šiame kontekste. Apie tokius dalykus tiesiog vengiama kalbėti – tad savaime kyla klausimas, ar tai tingumas ar kompetencijos stoka? Kandidatai tiesiog paisto kaip užsukti vis tą patį – kaip man graudu, nes važinėju po Lietuvą ir matau daug liūdnų ir nusivylusių žmonių veidų – tai galėtų būti citatos tiek iš Gitano Nausėdos, tiek Naglio Puiteikio, tiek ir Arvydo Juozaičio ar Ingridos Šimonytės kalbų. Taip taip, brangieji, mes žinome tai, mes tuos veidus sutinkame kasdien. Tačiau, koks jūsų receptas nuo to – kokie pirmieji būtų Jūsų darbai, realūs darbai ir sprendimai, kad pakeistumėte šalies veidą – iš liūdno nusivylusio viskuo lietuvio –– į patenkintą, grįžusį gyventi į Lietuvą pas šeimą ir gimines lietuvį, a? Kokie būsimi realūs sprendimai pakeisiantys situaciją, kandidate, a? O jų atskas į tai – krūva abstrakčių sapalionių apie regionų gaivinimą, tikėjimo gražinimą (KAIP JĮ SUGRĄŽINTI ŽADATE, mielas, A. Juozaiti?!), progresinius mokesčius (IR VĖL?! Žadat?) ir panaši velniava, kuri vėl ir vėl vis žadama. Tai tarsi kandidatų vis kartojami „poteriai“, kurie veiksmingi tampa, matyt, tik būnant IŠTIES giliai religingu ar iš principo, tik visišku kvailiu. Na, nes kvailiui tai visad viskas absoliučiai „ORE“ – „tikiu viskuo ką šneka, na juk taip gražiai šneka...“.
Gražiai kandidatai šneka, kad rinkėjams patiktų. Net G. Nausėda iš aukštumų kandidato nusileido iki užjaučiančio varguolius kandidato. Na, nes iš Vilniaus išvažiavo ir pamatė Lietuvą, o ten daug liūdnų žmonių. Taigi ir persivertė jo širdyje viskas – darbas su tais, kurie ima (nes gali, nes Gitanas padėjo, kad galėtų) iš vargšų ir atiduoda turtingiems bankų dėdėms, kad jie būtų DAR labiau turtingesni – tas darbas nebeatrodo toks saulėtas kaip kadaise...
Netikiu kandidatais, kurie bijo parodyti, kokie yra iš tiesų – bijo savo tikrojo veido. Kalba ir patys netiki tuo, ką sako – tad kaip aš galiu patikėti tuo, ką kalba? Mes lietuviai užsigrūdinę melui. Mums melavo metų metus ir norisi tikėti, kad pagaliau išmokome atskirti pelus nuo grūdų. Gal pagaliau duos naudos tie eksperimentai su mūsų tauta. Gal pagaliau, noriu tuo tikėti, kad lietuviai išdrįs patikėti, kad nusipelnė būti laimingų žmonių tauta, jei tik to patys panorės – būti laimingi, manau, tuomet viskas yra įmanoma. Kartais tiesiog susidaro vaizdas, kad žmonės tiesiog bijo, jog ta svajonė – Lietuva – šalis, kurioje gera gyventi taps kūnu ir nebeliks dėl ko ir su kuo kovoti. Tad ir nenori matyti melo, kurį jiems pučia, nes nenori būti laimingi –– sadomazochizmas tapo vienintele pasitenkinimo forma lietuviui ir galbūt kitaip gyventi nebemoka. Niūru, bet jeigu tai tiesa? O jei iš tiesų vienintele vertybe numylėtoje Maironio aprašytoje Lietuvoje beliko tik gražus jos peizažas? Jei išties neliko to žmogaus, kuris žvelgia į Lietuvą tuo atviru žvilgsniu ir gėrisi grožiu, kurį mato?
Jei atvirai aš linkėčiau Lietuvai šiuose prezidento rinkimuose tokio kandidato kaip Donaldas Trumpas. Kodėl aš manau, kad Lietuvai reikia tokio asmens kaip jis? Nesunkiai galiu įsivaizduoti daugybę atsakymų tokių kaip – nes esi visiškas beprotis ir pan. Juk jis dabar yra blogas vyrukas. Daug kas nori taip tikėti ar kad taip būtų iš tiesų. Amerika išsirinko tai, ko norėjo. Dabar tie norai nuosekliai vykdomi (rinkiminėje programoje numatyti punktai prezidento yra nuosekliai įgyvendinami – imigrantų kontrolė, siena, kova ekonominiame lygmenyje su Kinija ir t. t.) , tačiau kai tie norai tampa realybe, rinkėjai tarsi išsigando savo troškimų. Ir - o dangau! – aš viso to norėjau, o kai išsipildė išsigandau, nes tai tapo taip realu. Kaip ir Didžioji Britanija su Brexit. Norai tobulai gražūs, kai tėra tik norai – juk svajose viskas vyksta be kliūčių, o kliūtys – žmonėms nepatinka.
Dabar žmonės mėgsta komfortą, nemėgsta tokių banalybių kaip kova už svajones, už kažką didingesnio nei patogi kasdienybė. Žmonės svajoja apie pokyčius, tačiau tuo pačiu jokiais būdais nenori, kad pasikeistų jų patogi kasdienybė. Pasaulis neišvengiamai keičiasi. Ir į tuos žadėtus pokyčius veda taip dabar nekenčiamas prezidentas Trumpas. Kodėl linkiu būtent tokio prezidento? Nes linkiu Lietuvai žmogaus, kuris taip stipriai tikėtų šalies savo šalies vizija. Kad Lietuva būtų visada pirmoje vietoje. Nepaisant sąjungų ir jose esamų įsipareigojimų -– Lietuvos interesai turi būti pirmoje vietoje – tad jei NATO reikalauja procentų, tai turi būti tik tiek, kiek reikia ir numatyta, o ne daugiau nei reikia (nes kitos NATO narės nei tiek nesugeba išspausti), kadangi Lietuvos žmonių kišenių interesai yra pirmoje vietoje. Kai Europos Sąjungoje ruošiamasi priiminėti įstatymus, kurie ribos Lietuvos valstybės (kaip ir kitų mažųjų valstybių) galimybes turėti balso teisę dėl priimamų sprendimų – Lietuvos vadovui Lietuva yra pirmoje vietoje ir apie tokius dalykus turi būti kalbama garsiai ir prieš. Juk Lietuvos žmonių interesai visada pirmoje vietoje, o ne neoliberalūs pezalai, kurių taip pripumpuota opozicijai priklausanti žiniasklaida rėkte rėkia ir tik kad rėkti oponuojant be aiškių argumentų. O kas čia blogo, jei Lietuvos tauta būtų pirmoje vietoje?! Kada žodis tauta tapo keiksmažodžiu dėl kai kurių asmenų fobijų ir nepasitikėjimo savo tiesų tvirtumu?!
Linkiu Lietuvai prezidento, kuris tikėtų savo rinkimine programa ir įgyvendintų viską taip nuosekliai net tada, kai jo rinkėjų pasitikėjimas bus palaužtas. Tvirtai atremti opozicinės partijos spaudimą, bei jai priklausančios dalies žiniasklaidos puolimą. Ar tarp kandidatų randu lietuvišką Trumpo alternatyvą? Kol kas tikrai ne. Paskui vienus iš kandidatų seka nykus partijos šleifas, partijos, kuria per tiek nepriklausomybės metų vis mažiau galima pasitikėti – net esant opozicijoje nesugeba reabilituotis, nors daug loja, iš to maža naudos. Nepasiskelbęs, bet vadinamas kandidatu Saulius Skvernelis verčia manyti, jog jei net pasiskelbti nesugeba, tai kažin, ar apskritai kažką sugebėtų be buksuojančio nuo judėjimo pirmyn draudimo, na nesvarbu kam, tiesiog – draudimo.
Viltis dar lieka, kad tai dar nėra pradžios pabaiga – su tokiu kandidatų sąrašu, juk jis nėra galutinis. Ir taip, žinau, kad viltis –kvailių motina, tačiau ji juk miršta paskutinė. O tai didis pranašumas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.