Net neabejoju, kad didelė dalis pasaulyje gyvenančių katalikų, kurių yra daugiau nei milijardas, stebės popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje ir seks kiekvieną jo ištartą žodį bei poelgį. Bet sprendžiant iš Lietuvos spaudos ir socialinių tinklų, kurie dažniau aptarinėja ne popiežiaus, o būtent krepšininkų aprangas, avalynes, sveikatą ir pasiruošimo sezonui rezultatus, neabejotinai didelė dalis lietuvių, nors ir būdami katalikais, apsirūpinę gėrimais ir užkandžiais stebės ne iš pačio Vatikano čia atsitrenkusį ir savo keistu automobiliu drumsčiantį Lietuvos gatves popiežių, o Lietuvos krepšinio lygos atidarymo rungtynes, kurių beje tą savaitgalį bus net keletas
Galbūt popiežius mūsų krepšinio šalyje būtų sutiktas kiek kitaip, aišku, jei tik jo garbinamas ir atstovaujamas Dievas būtų sužaidęs, nors vienas krepšinio rungtynes, žinant, kad jis galėjo vaikščioti vandeniu, galima tik spėlioti kokius stebuklus būtų demonstravęs krepšinio aikštelėje. Bet, deja, nei dievas, nei popiežius neparodė jokių stebuklų krepšinio aikštelėje, tad ir dėmesio sulauks kur kas mažiau nei jo sulauktų Lietuvoje besilankantis Džordonas ar bet kuris kitas su Dievu lyginamas krepšininkas.
Kad ir kaip ten besibaigtų kova tarp didžiųjų Lietuvos religijų, krepšinis niekada netaps Lietuvos pirmąją religija, dar blogiau, krepšinis labai greitai gali būti pakeistas nauja, kur kas sėkmingesne religija, ir netgi nebebūti antrąja. Jau ne pirmas toks optimistiškai pradėtas krepšinio sezonas. Atsinaujinusios komandos, didelis sirgalių palaikymas ir meilė palaikomoms komandoms, maldos krepšinio dievams ir komandų dievukams, kurios, deja, dažniausiai baigiasi su netenkinančia komandos vieta turnyrinėje lentelėje, su vos keliomis, praloštomis, ar netinkamai sužaistomis rungtynėmis.
Nejauku net skaityti komandų sirgalių komentarus po praloštų rungtynių ir nesvarbu tai nacionalinė, LKL lyga, FIBA ar „Eurolyga“. Meilė Lietuvos antrai religijai priklauso tik nuo komandų demonstruojamo žaidimo ir rezultatų, o neretai, net neblogus rezultatus demonstruojančių mažųjų komandų arenos primena nejaukias, vėsias ir ištuštėjusias bažnyčias.
Nerūpi lietuviams krepšinis, taip pat kaip nerūpi ir futbolas, regbis ar rankinis, lietuviams rūpi tik sėkmė ir pergalės, dar geriau – medaliai. Net Lietuvos pasididžiavimas, Lietuvą vis dar sugebanti suvienyti vyrų krepšinio rinktinė ir ta, su bjauriausiais keiksmais ir didžiausiu nepasitenkinimu praranda tūkstančius gerbėjų vien dėl parinkto nepatikusio žaidėjo, neįtikusio trenerio ar nesėkmingai suloštų vienų ar dviejų rungtynių.
Medaliai, sėkmė, pergalės ir pasididžiavimas yra tikra lietuvių religija. Vienas ar du Lietuvoje gimę Ronaldai, Rivaldai ar Maradonos, neabejotinai visiems primintų garbingą Lietuvos futbolo istoriją ir garbingas kovas tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Maskvos komandų. Vos po keleto garbingų lygiųjų ar pergalių ledo ritulio arenose, futbolo ar net kriketo aikštelėse, ir žurnalistai bei sėkmės ir medalių ištroškę sirgaliai netruktų ir perkrikštytu Lietuvos antrą religiją, kaip tai bent trumpam buvo padarę su plaukimu, disko sviedimu, ar net tenisu, kada visi meldėsi geltonam kamuoliukui ir Berankiui, tikėdami ir norėdami, kad jis užkoptų į teniso viršūne, ir kurį visi staiga pamiršo vos tik pamatę, kad savo karjeros viršūnę jis jau pasiekė.
Šiandieninės krepšinio šventyklos greitai galėtų virsti ledo ritulio, plaukimo ar bet kokiomis kitokiomis šventyklomis, kurios tik sugebėtų atnešti Lietuvai ir, aišku, Lietuvos sporto sirgaliams daugiau pergalių, aukso medalių ir taip trokštamos garbės, o antrosios religijos sekėjai, be jokios sąžinės graužaties, iš visos širdies, užsimerkę ir visa gerkle giedotų tą patį Lietuvos himną tik jau ne šiandien numylėtiems ir išaukštintiems krepšininkams, o bet kuriems šiek tiek daugiau sėkmės prisijaukinusiems sportininkams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.