Jau daug metų vyrauja kelionės principas „Vidurinis ugdymas-Universitetas“. Ne visiems tai pavyksta įgyvendinti, bet daugelis gimnazistų bent jau pagalvoja apie šį planą ir mano, kad jis yra geriausias ir lengviausias. Bet mes, suaugę piliečiai, matome, kad šis planas neišugdo populiacijos taip, kad mums užtektų įvairaus spektro specialistų – nuo sunkiosios pramonės darbuotojų iki kvalifikuotų vadovų viršūnėse.
Vengiama sunkaus darbo
Nereikėtų suabsoliutinti jaunimo kaip visumos, bet akivaizdžiai matosi, kad populiarioji schema – po vidurinės mokyklos stoti tiesiai į universitetą – turi potekstę, kuri byloja apie išsisukinėjimą nuo sunkaus darbo. Žinoma, specialybė, kuri bus studijuojama, nėra tokia pati kaip kita, tik yra nusistovėjęs požiūris: stojama į aukštąją mokyklą dėl to, kad norima kuo mažiau sunkiai dirbti. Natūralu, juk žmogus nori kuo geriau suktis – lengvai dirbti ir daug uždirbti.
Pabaigus mokslus, nutinka taip, kad CV skyrelyje „Darbas ir praktika“ geriausiu atveju yra pažymėta universiteto suteikta praktika, kurią galima „apeiti“ ir taip dar apgauti save. Kas vyksta toliau? Diplomuotas specialistas neturi supratimo, kaip turi vykti organizuotas darbas, nes pats nėra buvęs paprastu sraigteliu praeityje todėl, kad, baigęs vidurinę mokyklą, rinkosi specialybę, kuri jam nutiesia kelią į vadovaujamas pareigas,tačiau turi tik teorinių žinių, kurios nėra visiškai įsisąmoninamos ir jas reikia nuolatos atnaujinti. Priminimas: visada yra išimčių, kurios dar pasiekia šį tą ir dėl jų Lietuva vis dar laikosi.
Užklijuotos neigiamos etiketės profesinėms mokykloms
Dėl mados siekti aukštumų, atsirado daug stereotipų apie profesines mokyklas: jose mokosi tik bemoksliai ir agresyvus jaunimas, o juos moko neatsakingi ir mažai kvalifikuoti mokytojai. Pasitaiko tokių atvejų, bet manyti, kad profesinio rengimo centrai lygūs kolonijoms, yra nesuprantama. Taip pat atsirado įsitikinimas, kad profesinio ugdymo įstaigose ugdomi tik staliai, tekintojai-suvirintojai, traktoristai (kurie vienodai svarbūs kolektyvinėje visuomenėje).
Realiai specialybių pasiūlymo spektras yra didžiulis – siekdami tam tikrų kvalifikacijų, jūs galite įgyti netgi programavimo ar netgi 3D animavimo įgūdžių! Tuo tarpu nemaža dalis universitetų studentų skundžiasi neturintys informacinių technologijų pagrindų dirbti su biuro programomis, o ką jau kalbėti apie apie gebėjimą dirbti su kompiuterine grafika.
Dirbti sunkesnį darbą ar nedirbti visiškai?
Du klasikiniai atvejai daugeliui pažįstami: turint aukštojo išsilavinimo diplomą be patirties neturėti darbo arba turint spec. vidurinio išsilavinimo diplomą dirbti, populiariai šnekant, sunkesnį darbą. Sunkesnį darbą – tai tokį, kuris yra vykdomojo, o ne vadovaujamojo pobūdžio.
Dirbdamas darbą, kuris yra vykdomasis, žmogus turi pasirinkimą – dirbti jį, kol sulauksi pensijos be arba su šiokiu tokiu paaukštinimu, arba dirbti jį, bet taip pat naudotis švietimo įstaigomis ir nuo apačios palaipsniui kilti į viršų.
Kolegija – tik nepavykus įstoti į universitetą
Dar vienas atvejis, lydintis dabartines realijas – tarp kolegijų būsimas studentas renkasi tik tada, kai praranda viltį įstoti į universitetą. Kolegija, gerai pagalvojus, yra kompromisinis variantas tarp profesinio rengimo centro ir universiteto, nes teorijos yra mokoma optimaliai, o praktikos – taip pat pakankamai. Tik vienas klausimas: ar absolventas turės supratimą apie žemesnės ir aukštesnės klasių darbų pobūdį ir ar jam atsiras kelias tobulėti, ar tai priklausys tik nuo darbovietės?
Galima daryti tik prielaidą, kad aukštesnysis išsilavinimas yra pakankamas vieniem žmonėms, tačiau nepakankamas tiems, kurie žvelgia giliau į savo studijuojamą sritį.
Sėkmingiausias kelias – praeiti pro visų pakopų įstaigas
Tai sprendimo būdas, skatinantis progresuoti. Subjektyviu požiūriu, tai pats geriausias būdas naudotis dabartine švietimo sitema Lietuvoje. Sunkiausias dalykas jaunuoliui: apsispręsti. Apsisprendimo klausimas gali lydėti daug kartų, todėl svarbu pasverti savo pomėgius ir pradėti savo ateitį sieti su mėgiama sritimi.
Po aštuonių klasių yra galimybė mokytis gimnazijoje, profesinėje mokykloje arba likti pagrindinio arba vidurinio ugdymo įstaigoje. Profesinio rengimo mokyklos tuomet nepasiūlys visų galimų specialybių, todėl rinktis verta tik tada, jeigu jau mėgiama specialybė yra siūloma. Mokiniams, siejantiems save su sveikatos mokslais, derėtų rinktis gimnaziją ir žinoti, kad mokytis nebus lengva, bet žinios bus naudingos.
Neapsisprendusiems geriau likti esamoje mokymo įstaigoje ir siekti pagrindinio išsilavinimo. Gavus pagrindinio ugdymo pažymėjimą (dešimties klasių), moksleivis vėl turi tris tuos pačius pasirinkimus, kurie lydi prie dviejų variantų – siekti spec. vidurinio arba vidurinio išsilavinimo. Būsimieji gydytojai, be jokios abejonės, rinktųsi gimnaziją arba liktų vidurinėje mokykloje (jei mokėsi ne pagrindinio ugdymo įstaigoje), žinoma, jeigu tenkina mokymo sąlygos. Šįkart profesinės mokyklos siūlo visą specialybių spektrą. Neapsisprendę gali likti vidurinėje mokykloje arba persikelti į gimnaziją.
Abiturientai turi įvairių pomėgių ir jau daugmaž yra apsisprendę dėl ateities: medikai krims sveikatos mokslus, o kiti save bandys kitose srityse. Populiaru po abitūros egzaminų stoti į universitetus, mažiau populiaru – į kolegijas. Rekomendacija: jeigu mokinys yra tvirtai apsisprendęs, kurioje srityje nori save realizuoti, tegu paieško sąsajų profesinėse mokyklose – mokytis tektų apie vienerius metus, o papildoma specialybė-kvalifikacija bus tik į naudą. Įgijus spec. vidurinį išsilavinimą galima bandyti teikti paraišką į kolegiją ir mokytis toje pačioje srityje. Aukštesnysis išsilavinimas – tai jau šis tas. Bet jeigu negęsta motyvacija kelti kompetencijos lygį, galima tada siekti bakalauro.
Apsigynus bakalaurinį darbą, kaip daugelis žino, atsiveria kelias krimsti magistrantūros pakopos mokslus. O toliau – pagal poreikį.
Epilogas
Toks kelias – ilgesnis negu keturi įprasti nuolatinių studijų formos metai. Santykinai toks kelias įdomesnis – išbandomos visos mokslo ir studijų pakopos, patikrinamos įvairios švietimo įstaigos, o mokymosi sritis (statybos, IT, žiniasklaida, žemės ūkis, susisiekimas ir t.t.) išgliaudoma iki didžiausių smulkmenų. Teorijos ir praktikos per akis.
Svarbu įžvelgti mechanizmą: reikia suprasti, kad ne visi pajėgūs kilti tokiais švietimo sistemos nutiestais laiptais. Vieni pasiliks tam tikrame etape, o kiti žengs aukštyn. Į pastarųjų vietą ateis jaunesnė karta ir nepaliks spragos dėl to, kad bus įvykusi kartų kaita. Abitūros egzaminai nelemia likusios ateities. Sėkmingą ateitį lemia teisingai priimti sprendimai esamoje padėtyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!