Ypač daug diskusijų kyla tarp mamų, kurioms vaiko maitinimas yra ypatingai aktuali tema. Pastebėjau, kad mamos ne tik turi įdomų požiūrį į maistą, bet ir intensyviai puola tas, kurių nuomonė nuo jų skiriasi.
As esu už sveiką maistą, tačiau tas sveikumas kiekvienam žmogui yra skirtingas. Tikrai nesuprantu mamų, užsipuolančių visokiais keiksmais kitas, kurios vaikui duoda valgyti tą patį, ką yra įprastusi valgyti visa šeima.
Viename mamų forume mama paklausė, su kuo vaikui skaniau valgyti pieniškas dešreles. Be abejo, į patį klausimą nė viena neatsakė, o tik pradėjo auklėti ir baisėtis, kokius nuodus ana duoda savo vaikui.
Arba kita kiekvieną rytą kelia savo pusryčių nuotraukas. Pati – sumuštinius arba kiaušinį, kaip dauguma, o vaikui – daigintų sorų košė su ekologiškomis mėlynėmis, sėmenų sėklomis. Ir, gink Dieve, be druskų ir cukrų – nebent su ekologiškais kūdikių maisto prieskoniais.
Tą perskaičius susidaro įspūdis, kad vaiką reikia iki 3 metų maitinti labai sveikai, o paskui... O paskui jis vis tiek visko prisiragaus. Tačiau vis tiek štai reikia būtent tam tikrą laiką maitinti visokiom garintom daržovėm, tada skųstis, kad būdama mama tik sėdi tarp puodų.
Nors vėliau vaikas paauga ir valgo tą, kas jam skanu, bet, neduok Dieve, sasyską kas nors sugalvos duoti anksčiau supermamų nustatyto termino. Tos nedorėlės laukia visuotinis pasmerkimas ir blogiausios mamos titulas.
Gal gana kitoms moterims kištis į kitų mamų reikalus? Gal gana auklėti suaugusias moteris, ką daryti su savo vaikais?
Tos moterys pilnos pagiežos kitoms, spajudo pykčiu į visas, jų normų neatitinkančias. Visiškai be aiskios priežasties laiko save ekspertėmis dėl skiepų, maisto ir šiaip visais gyvenimo klausimais.
Tai va, supermamos. Mano vaikai dešreles, per šventes gaudavo ir saldainių, ir užaugo normaliais, sveikais žmonėmis. Giminaitės vaikas iki 7 metų nėra ragavęs panašaus maisto ir kai svečiavosi pas mus, paprašė paragauti, o tada apsiverkė – taip jam buvo skanu. Tiesa, prašė nesakyti mamai.
Neatimkim iš vaikų pasaulio patyrimo džiaugsmo. Kas gerai ir kas negerai jie atsirinks patys, bet viena dešrelė nenunuodys.
Rašydami į skiltį „Pilietis“ galite būti ir apdovanoti – kai kurie populiarių pasakojimų autoriai dovanų gauna „Alma Littera“ knygas. Pristatome „Alma Littera“ leidyklos naujienas.
Alan Brennert „Molokajo sala“. Patiks tiems, kam patinka rimtesnės dramos, istoriniai romanai, taip pat romanai apie kitas kultūras, tikros istorijos.
Septynmetė Reičelė Kalama su šeima gyvena Havajuose ir svajoja nukeliauti į tolimus kraštus kaip jos tėtis jūreivis. Deja, svajonės sudūžta, kai vieną dieną ant jos odos atsiranda rausva dėmelė. Reičelė atskiriama nuo šeimos ir išsiunčiama į raupsuotųjų koloniją Molokajo saloje. Nors mergaitė pasmerkiama mirčiai, jos permaininga ir nenuspėjama gyvenimo kelionė tik prasideda.
Jolita Herlyn „Šešėlių gaudytoja“. Romanas skirtas gyvenimiškas istorijas, santykių dramas mėgstančioms skaitytojoms.
Perspektyvi žurnalistė gyvena su karjeros laiptais kylančiu Marku, lanko šeimos namus puoselėjančią ekscentrišką tetą ir ieško įdomių temų straipsniams. Darbas ją kartą nuveda į Hamburgo priemiesčiuose veikiančią sergančių ežių prieglaudą. Ir nuo tada Johanos gyvenimas ima keistis...
Lewis Dartnell „Origins. Kaip Žemė mus sukūrė“. Patiks jei domitės populiariuoju mokslu, istorija, geografija, įvykiais pasaulyje. Nuo pirmųjų kultūrinių augalų kultivavimo iki moderniųjų valstybių susikūrimo: Origins nušviečia nepaneigiamą ir akivaizdžią Žemės planetos įtaką formuojantis civilizacijoms.
Lewisas Dartnellas – astrobiologas ir Vestminsterio universiteto profesorius – grąžindamas mus milijardus metų į praeitį, atskleidžia tikrąją mūsų rūšies atsiradimo istoriją.
„Itin plati ir puiki ne tik mūsų rūšies, bet ir planetos istorijos apžvalga. Lewisas Dartnellas, nesvarbu, ar pasakoja apie žemynų susiformavimą, ar apie tai, kokį vaidmenį žmonijos migracijos istorijoje suvaidino klimatas ir klimato kaita, išties turi retą talentą matyti bendrą vaizdą – ir paaiškinti, kodėl jis mums turėtų rūpėti.“ (Peteris Frankopanas, knygos Šilko keliai autorius)
Heather Dune Macadam „999 Aušvico moterys“. Patiks jei domitės istorija, Holokausto įvykiais.
1942 m. kovo 25 d. beveik tūkstantis jaunų netekėjusių žydaičių Poprade, Slovakijoje, sulipo į traukinį. Pasipuošusios geriausiais drabužiais, jos paliko tėvų namus ir išdidžiai mojo atsisveikindamos. Merginos tikėjo keliems mėnesiams vykstančios dirbti į gretimą gamyklą. Jaunosios moterys, dauguma – dar visai paauglės – buvo išgabentos į Aušvicą. Išgyveno vos kelios iš niekuo nenusikaltusių 999 išgabentųjų.
H. D. Macadam – pasaulyje pripažinta rašytoja, daug metų dirba Holokausto atminties vardan. Jos darbus pripažino „Yad Vashem“ centras Jungtinėje Karalystėje, „USC Shoah“ fondas, Nacionalinis žydų istorijos muziejus Bratislavoje, Slovakijoje, ir Aušvico memorialinis muziejus Osvencime, Lenkijoje.
H. D. Macadam yra kuriamo dokumentinio filmo „999: neeilinės merginos, pirmuoju oficialiu traukiniu išgabentos į Aušvicą“ prodiuserė ir režisierė.
Taip pat pasirodė naujos, vaikus džiuginančios knygos. Emociniam intelektui lavinti skirta Editos Kazakevičienės knyga apie jausmus „Jausmų karuselė“. Taip pat nepaprastai įdomios autorių kolektyvo sukurtos „6 minučių istorijos vaikams“. Ir nemažai raidžių pažinimui, piešimui bei lavinimuisi skirtų leidinių.
