Bet viskas nuo pradžių. Trumpai apie save. Esu baigusi aukštąjį mokslą, net kelias studijas. Nuo pat studijų dirbau, jas pabaigusi iškart įsidarbinau pagal specialybę. Kas atrodo normalu, jei jau mokeisi ir to siekiai.
Dirbu tikrai atsakingą darbą, ne visi jį gali dirbti, turi atitikti tam tikras kvalifikacijas ir privalomus reikalavimus. Alga mano vidutiniška, kaip vėliau paaiškės – net juokinga. Bet dirbu kelis darbus ir per juos sudėtomis gaunamomis pajamomis negaliu skųstis. Negyvenu prabangiai, bet ir marmuro namams neteikiu pirmenybės. Čia nenoriu girtis, tiesiog noriu sudaryti bendrą įspūdį, iš kurio būtų aiškesnė mano aptariama problema.
Mano darbe kiekvieną mano padaryta klaida man kainuoja ir nervus, ir atsakomybę, taikomos nuobaudos ir kartais tikrai sunku užmigti naktį dėl galvoje nerimstančių iš darbo parsineštų problemų bei sunkumų, minčių, kaip tas problemas išspręsti ir pan. Esu atsakinga darbuotoja, dėl to viską stengiuosi atlikti nepriekaištingai. Tačiau pokalbis su viena pažįstama tiesiog numušė norą stengtis, nes atrodo, kad išsilavinusių žmonių mūsų šaliai nereikia.
Mano pažįstama yra valytoja. Ji dirba mūsų biure, tik priklauso ne pačiam biurui, o valymo firmai.
Didelėje įstaigoje sostinėje už kasdienį valymą gauna 800 eurų. Kitoje, mažesnėje įstaigoje, kurioje irgi dirba ne visą darbo dieną – į rankas apie 600 eurų.
Kadangi po to darbo dienoje dar lieka pora valandų, per kurias kartais pažįstama tvarko pagal privačių asmenų užsakymus: kotedžas ar butas, ar kiti reikalai. Dar 50-100 eurų už kartą, priklausomai nuo užsakovo.
Taip išeina, kad mažų mažiausiai, net nedirbdama jokio papildomo darbo, ji uždirba 1500 per mėnesį. O su papildomu – kaip pasakojo, kad prieš vienas atostogas labai stengėsi ir dažnai ėjo privačiai – ir iki 3 tūkstančių!
Ji yra baigusi 10 klasių. Niekad žmonių neskirsčiau pagal darbus, kiekvienas darbas yra garbingas ir reikalingas. Tačiau kai ji papasakojo, kad gauna 3 kartus didesnę algą, kai tuo tarpu aš dirbu ir viršvalandžius... Kaip ji pati sako „Padedu šluotą ir išeinu ramia galva, nesinešu visko namo.“
Iš to ir pradeda atrodyti, kad niekas tų pastangų ir atsakomybės nevertina. Kai pažįstamai pasiūlė eiti mokytis ir pereiti į geresnes pareigas, ji atsisakė, nes atlyginimas mažesnis, o atsakomybė, pasak jos, didesnė. Atrodo, kad visgi noras įgyti profesiją, dirbti atsakomybės, kartais net labai didelės, reikalaujanti darbą, net neverta. Nes kam?
Kodėl mūsų šalyje nekvalifikuotas darbas apmokamas daugiau? Kurioj pasaulio šalyje taip dar viskas vyksta atvirkščiai? Na, net nėra logiška, kai tokius darbus dirbantys žmonės apmokami daugiau. Tai kaip jaunam žmogui įgyti motyvacijos mokytis ir kažko siekti, jei be didelių pastangų ir indėlių į savo išsilavinimą pragyventi yra didesnė galimybė?
Kai medikas, mokydamasis 12 metu mokykloje ir dar 10 metų universitete, ir laikantis savo rankose žmogaus sveikatą ir gyvybę, gauna tiek pat ar net mažiau nei žmogus, kuris tik nuvalo dulkes, išsiurbliuoja ir išplauna grindis, kyla graudus juokas. Gal man keisti karjeros kryptį?
Sakysite, pats renkiesi? Na, taip, galbūt. Tačiau gydytoju, teisininku, žurnalistų, gaisrininku negali dirbti kiekvienas, na, o šluotą laikyti ir ja naudotis galima išmokyti net mešką. Ar jau ne laikas keisti sistemą? Nes ateis laikas, kai reikalingi ir kvalifikuoti specialistai išvyks kitur, o be jų, manau, šaliai bus prapultis. Pats laikas vertinti mokslą ir kvalifikaciją, nes tik tai gali sukurti stiprią valstybę.