Mano išvyka: 50 kilometrų pasivaikščiojimas

Vieną gražų saulėtą šeštadienio rytą susiruošėm į XL keliautojų pėsčiomis maratoną. Jei trumpai – kasmetinis, jau keturiasdešimtas įvykis, galima rinktis iš 25, 50, 75 ar 100 km distancijų. Pirmas dvi distancijas galima eiti beveik kokiu nori tempu, renkamės pasivaikščioti, o 75 km ir 100 km – jau kas greičiau, prasideda varžybos.

Atvykstam į maratoną (pats 50 km ėjau pirmą kartą, tai viskas nauja). Šiek tiek vėlavom, tačiau organizatoriai ir parkavimu, ir greita registracija buvo pasirūpinę, tai po kelių minučių jau trypčiojom laukdami starto.

Iiiirrr… Startas! Saulė šviečia, nieks niekur neskuba, visi draugiški, lyg visi būtų draugai (kartais iš tikrųjų taip pasijauti – vidury miško sveikiniesi ir kalbiesi su visai nepažįstamais žmonėmis). Pradedam eiti. Miškai gražūs, tik ką nulijęs lietus „patiekė“ ir gyvos gamtos kvapo. Pirmas punktas – tarp ežeriukų. Tokie du maži gražūs ežerai, į kuriuos sueina samanos. Krantinės nėra. Vaizdas – nerealus. Atsigeriam arbatos ir judam toliau.

Antras punktas – visiems žinomas Ginučių malūnas. Kaip neaplankyti, jei jau „netoli“ varžybos. Pasiilsim, judam toliau. Pakeliui į trečią punktą nusprendžiam „nukirsti kampą“. Nukertam kreivokai. Tenka vytis, susipažįstam su beveik visais grįžinėjančiais iš punkto dalyviais.
Ketvirtas punktas – Ladakalnis. Plaukiojantiems valtimi tiesiog būtina vieta užsukti. Dauguma grupelių daro ilgesnį sustojimą, prisėdam ir mes. Saulė nespigina, tačiau oras visiškai skaidrus. Matosi toli ir daug, geriam arbatą, valgom sumuštinius ir mėgaujamės vaizdais.

Penktam – perkėla per upę, gaunam pasiirstyt baidare (kiti lipa virvėmis, trūksta „ekstrymo“). Šeštas, priešpaskutinis pirmo rato punktas – Puziniškio ąžuole (lipt nereikėjo). Pats Puziniškis ant kalno, lyg ir pusiasaly. Ežerai su tarp jų įsiterpusiais miškeliais spinduliuoja iš visų pusių. Nesinorėjo toliau eiti. Kvapą gniaužiantis vaizdas. Septintam punkte – neribotas kiekis nemokamos (!!!) arbatos ir pirmi 25 km baigti!

Antroje dalyje likom dviese iš kompanijos, tai šiek tiek kilstelėjom tempą. Aštuntas punktas Meironyse sužavėjo kaimelio tvarka, o devintas – Gaveikėnų vandens malūnas – ramybe. Žolytė, sutvarkyta teritorija, ežeriukas, lėtai čiurlenantis vanduo – privertė sėstelti dar ilgesnei pertraukėlei.

Su malūno ir aplinkos vaizdais galvoje nusprendėme finišuoti. Probėgom aplankę dešimtą (ant ežero kranto...) ir vienuoliktą (vidury niekur) punktus grįžom. Grįžus – vėl skani organizatorių arbata ir katilas karšto vandens sriubai pasigaminti.

Rezultatas (skaičiavom patys) – 11 labai gražių valandų, smagiai beskaudančios kojos, pilna galva naujų vardų ir pažinčių ir perpildytas fotoaparatas nuotraukų.

Pasižadėjau pats sau kitąmet įveikti visą šimtą, kad ir į krūvą maratono prizų galėčiau pretenduoti (gaila, šiemet nesugalvojau – jubiliejinis maratonas buvo ypač dosnus). 

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Dalinkitės savo išvykų įspūdžiais bei nuotraukomis ir laimėkite prizą! Nesvarbu, naujų įspūdžių semiatės Lietuvoje ar užsienyje, mieste ar kaime, papasakokite ir įkvėpkite smagiai leisti laiką ir kitus!

Laukiame Jūsų nuotraukų su aprašymais el.paštu: [e-mail] su prierašu „Išvyka“ iki birželio 27 d. Kiekvieną savaitę vienas iš atsiųntusiųjų dovanų gaus knygą!