Mokytojai daug dejuoja, nors neatrodo, kad jų gyvenimas būtų išskirtinai blogas. Pavyzdžiui, aš esu baigusi dvi aukštąsias mokyklas, dirbu jau daug metų, bet atlyginimu girtis negaliu, o darbe irgi daug visokių intrigų. Aišku, kad padejuojame su kolegėmis, bet niekada apie įmonės vidaus negerumus nepasakoju savo klientams. O mokytojai savo bėdomis dalijasi ir su tėvais, ir su mokiniais. Mano penktokas informuotas, kad mokytojų atlyginimai maži ir valdžia juos skriaudžia. Ar čia normalu?
Aš tikrai vertinu mokytojų darbą ir pati stengiuosi vakarais sužiūrėti sūnaus namų darbus, paaiškinti, ko nesuprato per pamokas. Bet labai prašau mokytojų savo problemas spręsti savo kolektyvo viduje, nenešti to tėvams ir mokiniams. Tėvams užtenka ir savo rūpesčių, o mokiniai per maži arba tiesiog nereikia jiems to „grūzo“, nes paskui paprasčiausiai nebegerbia mokytojų, jiems jie atrodo kaip nelaimingi vargšai. Tokių ir nemyli, negerbia.
Mano sūnus visą savaitę nėjo į mokyklą. Pasiėmė pratybas, daro namie. Aš vakare patikrinu. Bet kaip po savaitės jis jausis mokykloje? Ar jam nebus sunkiau mokytis? Tikrai bus papildomo streso visiems, kai reiks kažkaip pasivyti programą. O jei dėl to atostogas sutrumpins arba panaikins? Ar vaikas kaltas, kad mokytojai amžinai nelaimingi? Kodėl jie sukrauna savo problemas visiems kitiems ant pečių? Šito niekaip nesuprantu.
Taip, man pirmiausiai rūpi mano vaikas, kaip ir visiems kitiems tėvams. Aš neturiu pinigų korepetitoriams ar privačiai mokyklai. Kiek galiu, padedu pati. Labai skaudu, kad mokytojai savo problemas sprendžia jas sukeldami vaikams ir tėvams, kurių dauguma yra paprasti žmonės. Šitaip pagarbos neužsitarnausite.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.