Kadangi krikšto tėvai neatitiko vienos katalikiškos nuostatos, teko „paaukoti“ daugiau... Pati bažnyčioje nesituokiau, nes atbaidė būsimų jaunųjų kursai. Žengti per bažnyčią didinga... Tie šviestuvai su daugybe švytinčių karoliukų, auksas ir sienos, gaudančios kiekvieną atodūsį. Mano batų kulniukai būtų taip išdidžiai kaukšėję prie altoriaus... Bet mėnesį klausytis, kad nesantuokinis seksas yra nuodėmė, prilyginama neištikimybei, o gal net prievartai... To būtų per daug (neatlaikytų nervai, liaudiškai sakant).
Mane stebina kai kurių žmonių gebėjimas išlaviruoti katalikybės labirintais. Jie sako tikintys katalikiškuoju rojumi ir pragaru, kunigų gebėjimu atleisti nuodėmes, bet praleidžia pro ausis bažnyčios protestą prieš kontraceptines priemones ar įsakmų patarimą pasninkauti. O bobutės taip pat rado savo nišą. Visą savaitę visus apkalbinėjusios, jos turi progą ilgiau su kunigu pasikalbėti, nuodėmes išpažindamos.
Aš tikinti, bet mano tikėjimas labiau abstraktus. Jis netelpa į dešimt Dievo įsakymų ar mūsų prigimtinę nuodėmę. Aš tikiu, kad yra kažkas, ko nesuprantame, ko nesugebame suvokti, ir tikiu, kad reikia stengtis būti geriems... O taip pat tikiu, kad eidami būti kunigais ar vienuoliais žmonės turi seksualinių arba didžiulių psichologinių problemų.
Dar tikiu, kad bažnyčia, nemokėdama mokesčių ir priimdama pinigus iš žmonių, neturi teisės aiškinti, kaip kam gyventi. Neturėtų jos atstovai kalbėti televizijoje ir smerkti abortų, eutanazijos ir homoseksualumo. Mano nuomone, bažnyčia turėtų egzistuoti kaip gėrio ir atjautos šaltinis. Būnant gėriu nereikia aiškinti, kam su kuo ir kada mylėtis. Būnant gėriu reikia tiesiog daryti gera. Darant gėrį reikia įkvėpti kitus daryti gerus darbus. Ir pasaulis bus geresnis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Laukiame Jūsų minčių žemiau: