Man yra 18 metų, gyvenu mažame kaimelyje, 5 asmenų šeimoje. Iš jų du – tėvai, du broliai (kurie jau gyvena atskirai) ir aš, pati mažiausia dukrelė, sesuo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo: kas gali būti blogai, gyvenimu skųstis, atrodo, negaliu. Turiu kuo apsirengti, pavalgyti, gyvenu šiltai, visos sąlygos suteiktos, turiu vaikiną. Tačiau yra viena bėda – manęs nesupranta tėvai.
Niekada gyvenime mes nebuvome išvažiavę kažkur kartu, net, atrodo, Kūčių, kurios yra šeimos šventė, niekada nešventėme kartu. Tačiau aš savim didžiuojuosi, didžiuojasi ir kai kurių draugų tėvai, nes esu drąsi, komunikabili, organizuota. O tėvai visada man kala į galvą – „tu esi bloga, tu nesimokai, nepadedi tėvams, nesitvarkai kambarių“. Jie randa daugybę priežasčių mane peikti.
Priklausau Lietuvos šaulių sąjungai, ten užimu garbingas pareigas (trečiojo skyriaus vadė), einu į priekį, siekiu vis kilti aukštyn, bet tėvams tai, atrodo, nesvarbu, jiems nesvarbu, ką aš pasiekiu ne pamokų metu. Žinoma, aš jiems ne viena kartą jau bandžiau pasakyti: „Ei, tėveliai, aš jau suaugusi, man 18 metų, esu pati už save atsakinga ir galiu priimti sprendimus“.
Gyvenime nutiko daug skaudžių įvykių, kurie įstrigo mano pasąmonėje, bet jie tęsiasi. Net vakar, kai išėjau į lauką su savo geriausia drauge (prieš tai atvažiavo mano vaikinas, pasikalbėjome ir išsiskirstėme), jie man skambino pusę 11 ir teiravosi, su kuo aš išvažiavau, o kai jiems gražiai paaiškinau, kad esu su drauge ir draugu, jie paprašė su juo pasikalbėti. Padaviau ragelį jam.
Grįžusi namo susiskambinau su dviem savo draugais (su jais šventėme 2016 metų pradžią) prakalbėjome „Skype“ iki pusės 5 ryto. Atsikeliu ryte ir iškart išgirdau priekaištus iš savo mamos. „Tu ką visai proto neturi kalbėti tiek ilgai telefonu, krizenti, jei nesupranti, kaip reikia elgtis, manau, teks tau atimti telefoną“. Sėdžiu ir galvoju – ar tai normalu ? Aš jai ir atsakiau: „Juk man atostogos, aš taip pat noriu atsipalaiduoti taip nesielgiu, kai reikia į mokyklą“. Tada prasidėjo priekaištai.
Dėl tokių jų poelgių dažnai jaučiuosi kaip maža mergaitė, jaučiu nuolatinį terorą, turėdama pasakyti, su kuo esu, didelę kontrolę. Niekada nenakvojau pas drauges, visada grįžtu namo, nesu namo grįžusi išgėrusi, nerūkau. Vis nesuprantu, ko jiems reikia. Į gyvenimą pradėjau kabintis jau 2015 m. vasarą. Susiradau laikiną darbą, už uždirbtus pinigus nusipirkau drabužių, tėvų niekada neprašau pinigų – susitaupau pati.
Viena mano klasiokė man patarė rašyti knygą apie savo gyvenimą, nes jis yra pilnas visko. Labai laukiu mokslų metų pabaigos, kada vėl galėsiu susirasti darbą, ir kai pradėsiu studijuoti, tada galėsiu gyventi, kaip noriu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.
Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.
Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.
Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.