Nusiplūkusi per visą darbo dieną su pluoštu dokumentų užlipau į ketvirtą aukštą – reikėjo surinkti vieno skyriaus direktorių parašus. Aš jo nepažinojau, tad įėjusi į kabinetą kreipiausi į jame ant sofos sėdėjusį vyrą: „Sveiki, jūs Rytis (pavardė)?“. Jis atsakė, kad taip. Paprašiau jo, kad reikia parašo ir parodžiusi dokumentus nusišypsojau. Direktorius paprašė juos palikti ant stalo ir pasiteiravo, ar aš naujokė. Patvirtinau, kad dirbu dar tik pirmą dieną.
Įsikalbėjome. Buvo smagu bendrauti su šiuo žaviu vyriškiu, tik suskambo mano telefonas ir turėjau grįžti į darbo vietą sutvarkyti kitų dokumentų. Išeinant pro duris, prasilenkiau su pagyvenusiu vyriškiu, jis maloniai pasiteiravo, ko aš ieškau – leptelėjau, jog palikau dokumentus direktoriui ir nukurnėjau tolyn. Kitą dieną tas pats jaunas vyras atėjo iki mano kabineto ir paprašė padėti paruošti dokumentus vienam projektui. Aš mielai sutikau. Sutvarkę popierius, po kiek laiko, jis vėl paprašė padėti su teisės aktais. Taip ne kartą po darbo po pora valandų praleisdavome ne tik dirbdami, bet ir šnekučiuodamiesi - daug sužinojome vienas apie kitą. Džiaugiausi, kad vadovas taip gražiai bendrauja su manimi, eiline tarnautoja.
Neneigsiu jutau jam simpatiją, be to, vilčių kėlė tai, kad jis buvo be vestuvinio žiedo (reiškia „laisvas“ galvojau). Kasdien su nekantrumu laukdavau jo vizito. Taip tęsėsi gal porą savaičių.
Kartą kolegė paklausė, koks ten vyras pas mane vis ateina su popieriais. Pasakiau, kad vieno padalinio vadovas Rytis... Ši labai nustebo, pasakė, jog tam vadovui virš penkiasdešimt, kad aš kažką maišau. Susinervinusi nulėkiau į ketvirtą aukštą, į tą patį kabinetą, kur buvau pirmąją dieną. Pasibeldusi įėjau – prie stalo sėdėjo tas pats pagyvenęs vyras, kurį sutikau anąkart tarpdury. Su kartėliu burnoje pasakiau esą sumaišiau kabinetus ir liūdna grįžau į savo vietą. „Mane apgavo, manim pasinaudojo“ – sukosi mintys galvoje.
Baigiant darbo dieną į kabinetą įėjo mane apgavęs vyrukas. Piktai sušukau jam, kad nešdintųsi lauk, kad jis melagis ir iškviesiu apsaugą. „Tu ne Rytis!“ – šaukiau jam. Jis ramiai išsitraukė teises iš piniginės ir man padavė: jose aiškiai buvo parašyta, kad Rytis, o nuotraukoje buvo įamžintas tas pats vyras stovintis prieš mane. „Nieko nesuprantu“ – sumurmėjau. Rytis kaltai tarė: „Turiu atsiprašyti. Vyras, kurio tu ieškojai, yra mano tėvas. Aš tiesiog tądien buvau atėjęs jį aplankyti. Tada pamačiau tave. Kritai man į akį, tačiau nedrįsau to pasakyti. Pagalvojau, kad būtų puiki proga susipažinti artimiau, todėl sugalvojau vieną kartą ateiti su dokumentais pas tave – žinojau, jog neatsisakysi padėti. Tačiau tąkart nedrįsau prisipažinti, kaip ir likusius kartus. Atleisk.“.
Buvau labai supykusi, kad mane taip apgavo. Tačiau jo atsiprašymas buvo toks nuoširdus ir nusprendžiau atleisti. Nuo to karto mudu pradėjome oficialiai susitikinėti: po darbo eidavome į kavines, restoranus, drauge žiūrėdavome filmus. Supažindinau jį su savo tėvais, draugais. Tik dabar suprantu, kokia naivi buvau. Susitikdavome tada, kai jis galėdavo – dažnai atsiprašydavo pasiteisindamas padidėjusiu darbo krūviu, problemomis versle, komandiruotėmis. Apsigyvenus kartu, ši problema dar labiau paaštrėjo – aš jį labai labai retai tematydavau namuose.
Nepatiko ir tai, kad jis manęs niekada nebuvo nusivežęs susipažinti su savo mama, draugais, net ir tėvui, su kuriuo dirbau tame pačiame darbe, jis manęs deramai nepristatė. Gan netikėtai aš pastojau, nors ir saugojomės. Šią naujieną pasakiau mylimajam ir paprašiau mane vesti. Deja, išgirdęs apie būsimą kūdikį Rytis labai supyko, apkaltino mane nesisaugojus, ragino pasidaryti abortą, nes šiuo metu teigė neturįs pinigų vestuvėms, vaikui išlaikyti, sakė esąs įklimpęs į skolas. Bandžiau jį paguosti, kad kartu susidorosime su visais rūpesčiais, bet jis nesileido į kalbas.
Nusprendžiau apie nėštumą pakalbėti su jo tėvu. Ateinančią savaitę ištaikiau laisvą minutę ir nuėjau pas Ryčio tėvą, kaip tikėjausi, būsimą savo uošvį. Jam mandagiai dar kartą prisistačiau, pasakiau, kad su Ryčiu mes jau kurį laiką drauge gyvename ir turėsime kūdikį. Tėvas liko be žado. Jis nustebo, kokias nesąmones aš čia kalbu. Juk sūnus laimingai vedęs ir su žmona augina dukrą. Mane ištiko šokas.
Išsitraukusi telefoną, jam rodžiau mudviejų su Ryčiu nuotraukas, kad aš gyvenu su juo. Tėvas atsitokėjo ir paskambino sūnui, liepė jam kuo greičiau atvykti. Neužilgo jis atsidūrė tėvo kabinete. Manęs paprašė trumpam palaukti už durų. Šiaip ne taip virdama lyg uraganas išėjau į koridorių. Neilgai trukus jie mane pasikvietė vidun: abu įraudę, tikriausiai iš pykčio, primygtinai reikalavo mane pasidaryti abortą, žadėjo sumokėti pinigus. Tačiau aš nesutikau, trenkusi duris išėjau. Išėjau visiems laikams. Susikrovusi daiktus išvykau į kitą miestą pas tėvus.
Praėjo keleri metai, sūnaus nuotraukas nusiunčiau jo tėvui ir seneliui, tačiau nesulaukiau jokio atsako. Gaila, jog mano sūnus taip ir nematė savo tėvo ir senelio, o gal jų niekada ir nepamatys...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!