Taip atsitiko, kad susipažinau su vaikinu, kuris yra jaunesnis už mane 10 metų. Man 30, jam 20. Draugaujame apie metus. Na, tiksliau, esame pažįstami.
Mūsų pažintis prasidėjo labai romantiškai. Buvau su draugėmis pajūryje, atostogavome vasarą. Vieną vakarą prie jūros vyko kažkoks renginys ir jo metu labai gražus vaikinas mane pakvietė šokti. Pašokome, pabendravome ir išsiskirstėme. Kurortas yra kurortas.
Na, o grįžus namo, po kiek laiko, tą patį vaikiną sutikau netoli savo namų, parduotuvėje. Jis mane atsiminė ir užkalbino. Nuo to laiko pradėjome daugiau bendrauti, susitikinėti ir įsimylėjom. Tik vėliau paklausiau jo amžiaus, bendraujant jo visiškai nesijautė.
Draugaujant ir bendraujant mums yra viskas gerai. Mes randam bendrą kalbą, atrodo, kad tai mano žmogus. Mes turime panašius pomėgius, kalbame apie mūsų bendrą ateitį. Tačiau vienas dalykas mane neramina. Tai tas amžiaus skirtumas.
Kai mes būname dviese viskas yra gerai. Tačiau jis vengia mane supažindinti su savo aplinka. Su savo draugais ir, savo šeima. Viena kartą paklausiau jo, kodėl jis vengia mane pristatyti savo aplinkai ir jis man pasakė, kad labai bijo savo draugų pasmerkimo, kad susirado daug vyresnę moterį.
Labai skaudu, kad jam rūpi draugų nuomonė, bet kita vertus suprantu, nes pati buvau jo amžiaus. Ir suprantu, kad jo draugų kompanijoje būčiau nelabai laukiame, nes jo draugų panelės kai kurios dar tik baiginėja mokyklą. Suvokiu, kad tokioje kompanijoje turbūt atrodyčiau kaip balta varna.
Mūsų išvaizda tikrai labai skiriasi. Man atrodo, kad ir vizualiai atrodau vyresnė už jį. Jis dar toks vaikėzas, nevisai subrendęs, dar nelabai suvyriškėjąs. Aš moteris jau turinti ir savo stilių, ir statusą. Esu dirbanti, turiu savo butą ir automobilį. Jis dar tik studentas, gyvena su tėvais.
Po mūsų pokalbio, kad jam turbūt gėda mane parodyti draugams, norėjau santykius nutraukti. Bet jis mane įtikino, kad jam kitų nuomonė nesvarbi ir kad jis nori ateities kartu su manimi.
Tačiau po tokio pokalbio liko abejonė. Gal tikrai ateities tokiuose santykiuose nėra? O gal būtų, jei būtume susitikę keliais metais vėliau?
Kai pagalvoju, kokia bus jo mamos reakcija mus supažindinus, mane nukrečia siaubas. Labai tikiuosi, kad ji normali ir protinga moteris, bet tiek esu girdėjus pasakojimų apie anytas, kad labai kažko gero net nesitikiu.
Draskausi tarp dviejų savo pusių. Viena pusė man primena, kad jog jį labai myliu ir turiu neleisti savo mintims gadinti santykių, kurie man suteikia tiek džiaugsmo. Kita pusė liepią santykius nutraukti, nes jie neturi jokios ateities. Bijau, kad mūsų amžiaus skirtumas trukdys santykiams. Nežinau kaip elgtis šiuo atveju.