O man štai ėmė ir sužadino prisiminimus, kad buvau parašiusi laišką ir net akimirkai pasiryžusi jį palikti Tau. Gaila, bet pasiryžimo būta per mažo, nes laiškas, toks atviras ir skirtas tik M., suplėšytas į mažiausius skutelius išskrido pro mašinos langą, lekiant autostrada. Stebėdama besiplaikstančius vėjyje ir staiga išnykusius laiško likučius įsivaizdavau, kad savo širdyje nutraukiu visus ryšius ir jausmai išnyksta taip pat, kaip skuteliai horizonte. Deja, palengvėjimas truko lygiai 5 minutes, pasirodo, atidaryti langą buvo kur kas lengviau, nei paleisti tave. Nejučiomis ir vėl patikrinau telefoną, ar jau paklausei manęs, kaip mano diena? Nebežinau, ar tai mandagumo frazė, ar tau iš tiesų rūpi? Nežinau, ar atsakyti atvirai, ar šabloniškai? Ilgai užtrukčiau, jei bandyčiau skaičiuoti, kiek kartų prižadėta sau – nebesivelti! Kol neatsakysi sau ir man „ką tu su manim darai?“. Ar manai, kad ši daina mano mašinoje taip dažnai groja atsitiktinai?
Nebeskaičiuoju kiek kartų svarsčiau, kodėl mūsų susitikimai tokie jausmingi? Kodėl tavo prisilietimai tokie malonūs, kodėl žvilgsnis daug žadantis, o rankos taip tvirtai apsivija mano liemenį? Kodėl tavo pirštas taip švelniai piešia ornamentus mano delne? Lūpos taip virpančiai tęsia juos ant kaklo, o nosis godžiai įkvepia mano krūtinės šilumos, lyg norėtum dalelę pasiimti su savimi ar bent jau įrašyti į atmintį. Kodėl tą akimirką, kai esu tvirtai suspausta tavo glėbyje, jaučiu visiška pilnatvę, ramybę ir laimę? Kodėl bijau paklausti, ar tu jauti tą patį? Kodėl po to atsitveri beprotiškai aukšta šaltumo siena, kurios nesugebu perlipti ir jėgos bandyti pamažu senka... Kodėl atstumi mane, nors dar prieš keletą valandų laikei taip arti savęs? Kodėl susitikus leidi man pamiršti visas abejingumo sienas į kurias ką tik taip skaudžiai daužiausi? Ir vėl patikėti, kad jau šį kartą jų nepastatysi? Kodėl neduodi atsakymų nei į vieną klausimą, kuriuos virpančiu balsu, su siaubingu gumulu gerklėje, ištariu?
Kodėl taip pamėgai žodį „nežinau“ ir privertei mane jo nekęsti? Ir galiausiai, kodėl nepaleidi manęs, jei nenori ar negali man duoti nieko daugiau, nei reti susitikimai be ateities. Kai aš trokštu bent šanso pabandyti tą ateitį sukurti?
Ir tu tą žinai, bet vis tiek manęs nepaleidi.. O gal naudojiesi mano silpnumu? Žinai, kad nepajėgsiu tavęs išplėšti iš širdies ir nors kartą pasakyti – ne. Žinai, kad branginu tuos tavo dėmesio trupinius ir renku juos nuo žemės, pamiršus savivertę ir pagarbą sau. Nebesielk taip su manimi, M. Aš neigiamą atsakymą iš tavęs, priimsiu lengviau, negu šitą nežinomybės kankynę, užtrukusią gerokai per ilgai...