Taigi, kažkur nuo 22-ejų metų ieškau tos tikrosios meilės. Mokslo metų universitete metu ne tiek ir rūpėjo vėl šokti į tų rimtų santykių traukinį, tačiau dabar, kai yra darbas, nemažas būrys draugų (kurie pamažu pradeda tuoktis), pradėjau ir savas paieškas.
Visgi jos nėra labai sėkmingos. Susipažįstu su vaikinais tiek gyvai, tiek per šiuo metu populiarų „Tinderį“, bet kažkodėl traukiu tik plevėsas arba užimtus vyrus. Apie plevėsas gal ir nėra ko labai išsiplėsti, tačiau jie gundymo metodiką puikiai įvaldę – tinkamas šypsnys, bendravimo lengvumas ir gera išvaizda. Net nesupranti, kada atsidūrei spąstuose, iš kurių išsilaisvinti nelengva, bet suvoki, kad reikia. Kad ir labai gera taip flirtuoti ir pasitvirtinti savo vertę.
Nepaisant to, mergišiai visais laikais egzistavo ir jau po pirmo susitikimo žinai, ko tikėtis.
Keisčiausia užimtų vaikinų kategorija – nesuprantu, kodėl, bet jie limpa prie manęs kaip musės prie medaus.
Susidūriau jau turbūt su tokiais trimis – vienam, pasiklydusiam mano mikrorajone, padėjau rasti reikiamą namą. Pasakiau tik vardą, bet vėliau susiradęs feisbuke kaip beprotis pradėjo rašyti žinutes, kad mums reikia būti kartu, tu man labai patinki ir pan., o jo profilyje aiškiai matau pažymėtą statusą – vedęs. Teliko tik mandagiai atsakyti, kad nieko nebus.
Kitas vyras irgi susirado ir pakvietė draugauti per feisbuką. Iš pradžių lyg ir bandė nekaltai megzti pokalbį, bet jo pagrindinė nuotrauka su žmona ir vaikais irgi kėlė juoką. Likau labai nustebusi – keista, kad vyras metuose ieško online pažinčių, o ir dėl pasikeitusių žmonos formų nebūtina problemų spręsti su svetimomis. Užblokavau.
Tačiau egzistuoja ne tik vedę, bet ir turintys tiesiog merginas. Vienam tokių iš tikrųjų pajutau jausmus, bet bendri pažįstami kartojo, jog jis turi merginą. Skaudu, kad pats neišdrįso to garsiai pasakyti. Žinoma, vien tie ženklai, jog susirašinėjome tik pagal jo norus ir grafiką (kaip ir susitikdavome) jau turėjo mane nebyliai įspėti. Tačiau, kai patinka, nori kad ir laikinai užsimerkti. Tiesiog dar kartelį susitikti, pabūti...
Taip ir galvoju, ar kažkur tas mano traukinys nuvažiavo, ar tiesiog vieniems skirta ilgiau ieškoti to tikro jausmo. Neprarandu vilties, bet ir nesuprantu, kodėl taip traukiu tik norinčius laikinai pasinaudoti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Buvai papuolęs ar papuolusi į panašią situaciją ir nori pasidalinti savo įžvalgomis? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.