Išnyko Senovės Egiptas, Graikija ir Persija. Išnyko šumerų, etruskų, babiloniečių civilizacijos. Pastaroji, beje, dėl nesusikalbėjimo. Todėl faktas, kad Lietuva andai plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros – menka paguoda. Visada yra ne tik dvi galimybės, kad gyvensime geriau arba blogiau. Yra ir trečioji, kad negyvensime iš viso.
Todėl man atrodo, kad mylėdami Tėvynę be žmogaus, kalbėdami apie meilę, bet jos nepraktikuodami, mes vieną dieną susirinksime švęsti nebeegzistuojančios Lietuvos gimtadienio. Ir blogiausia, kad to nė nesuvoksime“ Rokas Žilinskas – Lietuvos žurnalistas, politikas (1972 m. - 2017 m.)
Ką švenčiame Valstybės dieną?
Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.
Šįmet ji bus švenčiama ypatingai – juk 100 metų, kaip atkūrėme nepriklausomą Lietuvą! Viso pasaulio lietuviai vienu metu giedos Lietuvos himną! Turbūt garsiausiai giedos ne Lietuvoje gyvenantys – kokia brangi ir graži būna Lietuva, kai joje negyveni!
Bet kas gi atsitiko su Lietuva, kodėl taip daug kam nebesinori joje gyventi? Ar ne todėl, kad iš Didžiosios LK tapome maža lėkštų ir piktų žmogelių Lietuvėle? Situacijoje, kai žmogus ant ko nors pyksta, sunkiausia būna pačiam pykstančiajam – sunku mirkti savo pyktyje. Kai pykstančiųjų pasidaro daug, tarp jų gyventi nemalonu pasidaro bemaž visiems. Ne nuo blogos valdžios ar sunkios ekonominės padėties daugelis bėga. Bėga nuo savo pačių, kaip visuomenės, bjaurasties – pykčio, lėkštumo, abejingumo... Štai grįžti paviešėjęs kokioje Norvegijoje, pavairuoji sostinės gatvėse, Lietuvos keliuose ir pirma mintis – noriu atgal!
Kodėl tokie maži, pikti ir lėkšti tapome? Kada tai prasidėjo? O svarbiausia – kurlink šiandien judame? Esu tikras, kad yra Lietuvoje žmonių, kurie ne tik tą teisingą kryptį žino, bet ir teisinga linkme patys eina. Deja, jų nedaug ir ne jie daro įtaką gyvenimo atmosferai, kurią šiandien kiekvienas savo kailiu juntame. Bet būtent jų dėka po ilgos nebūties Lietuva jau antrą kartą vėl atsiranda pasaulio žemėlapiuose.
Apie 200 metų iki 1990.03.11, su maža pertraukėle tarpukaryje, mūsų, kaip valstybės, visai nebebuvo. O ir tarpsnis nuo 1569 m iki 1772 m. – jei pavaizduotume jį grafiko kreive, pamatytume – tebuvo kelias žlugimo link. Nepadės didžiavimasis LDK nuo jūros iki jūros. Ko vertas graikų didžiavimasis savo senąja praeitimi – ir mes ja žavimės. O kas iš senosios graikų didybės liko šiandien? Beje, kaip mes didžiuojamės – pamynę rusą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio koja? Jei tai yra gerai, tai kodėl blogai, kai rusas, mus pamynęs buvo ir vėl grasina paminti? Gal tą paminklą iš Kauno centro reikėtų bent jau į kokį muziejų nukelti ir tinkamą komentarą prie jo parašyti?
Jei ligonį gydytume žavėjimusi, koks sveikas ir stiprus jis kažkada buvo, o ne pagal tikrąsias negalios priežastis, dėl kurių ligonis tapo ligoniu, kaip manote, koks būtų gydymo rezultatas? Jei tik žavėtumės, koks alkoholikas buvo atletiškas ir gražus jaunystėje, kai dar nenusigerdavo... Patys suprantate – arba teks mesti gerti, arba – galas. Be to, psichologas turėtų pabandyti rasti tą posūkio tašką, priežastį, kodėl, tada dar ne ligonis, ėmė spręsti problemą pavartodamas alkoholio.
Kad išsiaiškintume, kada prasidėjo Lietuvos didybės žlugimas, pirmiausia turėtume suvokti, kada buvo tikroji Lietuvos didybė? Mindaugo, Vytauto laikais? O kas yra tikroji didybė? LDK nuo jūros iki jūros? Kai kunigaikščiai krito ne nuo kitų valstybių piktadarių, bet nuo savos valstybės veikėjų?
O gal didybė buvo tada, kai dar niekas net Lietuvos vardo nežinojo? Kai nei lenkas, nei rusas, nei vokietis nepajėgė mūsų nutautinti? Kai joks caras ar kaizeris neužėmė Lietuvos žemių? Čia nereikia istorijos faktų – spręskime „pagal vaisius“. Kodėl neužėmė – buvome nevertinga žemė, ar niekas nepajėgė užimti? Kiek laiko egzistavo tokia Lietuva? Kiek laiko reikėjo atsirasti tokiai turtingai ir subtiliai kalbai, tokiai subtiliai rūbų, papuošalų, pastatų puošybai, tokiam giliam santykiui su gamta, o svarbiausia – tarpusavio santykiams – dalykams, nematuojamiems didybe nuo jūros ligi jūros, dalykams, kuriais tautos dvasios nepripildysi per kelerius metus, kaip kad pripildėme svetur pagamintomis prekėmis parduotuvių lentynas dabar, vos atgavę valstybingumą? Tai turėjo trukti šimtmečius, gal tūkstantmečius.
Ar ne tada valstybė žlunga, kai žlunga šios nematerialios vertybės? Ar ne tada prisikelsime iš tiesų ir ilgam, kai šias vertybes atkursime?
Būtų netiesa teigti, kad nebuvo taurių didikų, galėjusių vesti valstybės žmones doros ir aukštų idealų keliu. Tačiau XVI – XVIII a. ATR klestėjo tuštybė, lėbavimas ir girtuoklystė. Deja, lietuvių bajorai, su nedidelėmis išimtimis, prie tos tuštybės prisijungė – apie taip vadinamos aukštuomenės lėbavimo tradicijas medžiagos yra pakankamai. Pagal realų turinį – jie tikrai ne aukštoji kasta. Ar ne tai tapo ATR žlugimo tikrąja priežastimi? Ne priešo ugnis, bet pelėsis – tyliai ir nepastebimai – sunaikino valstybės rūmą.
Dar rusenanti Lietuvos gyvastis išliko dėka paprastų žmonių, išlaikiusių dorą, kalbą ir dvasios kultūrą – visa tai smilko, lyg žarijos pelenuose, laukdamos, kol papūs palankūs vėjai. Ir papūtė! Kuo kurstysime beatgyjantį laužą?
Kažkodėl Dievas yra gailestingas mums ir jau antrą kartą leidžia mūsų valstybei prisikelti. Atrodome mes nė kiek negeriau, negu Kristaus prikeltas Lozorius – kaip ir dera iš numirusių prisikėlusiam. Gal tos „žarijos pelenuose“ yra labai vertingos? Gal taip mums vis suteikiama galimybė suvokti savo žlugimo priežastis? Jei to nesuvoksime, vėl žlugsime. Kiekvienam išgydytam Kristus ištardavo: „Daugiau nenusidėk“. Tai buvo privaloma sąlyga vėl nesusirgti.
„Negalvokite, kad nuo evoliucijos galima pasislėpti praeityje. Ji mirė.“ Teigia senovės išmintis.
Laikykitės jūs ten, pelenuose...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.