Galiu drąsiai tvirtinti, remdamasi savo pavyzdžiu, jog baigusiems socialinius mokslus atsiveria ne darbo biržos durys, priešingai, gabūs absolventai realizuoja save ne tik lietuviško kapitalo įmonėse, bet ir tarptautinėse, kur darbščiam ir atkakliam jaunimui atsiveria plačios galimybės.
Stodama į universitetą rinkausi socialinių mokslų bakalaurą, vėliau tęsiau tos pačios krypties magistro studijas, tačiau baigus studijas ilgai darbo ieškoti neteko. Dar studijuodama pradėjau dirbti pagal specialybę. Bene 80 proc. kurso bičiulių ketvirtame kurse taip pat dirbo. Žinoma, nei aš, nei studijų draugai nestartavome su didesniu nei vidutinis uždarbiu, prioritetas buvo praktika ir patirtis, pažintis su verslo procesais bei darbo specifika.
Tačiau daugelio studijuojančių ir ne vien socialinius mokslus finansinės grąžos lūkesčiai kur kas didesni. Neretai darbo patirties neturintis absolventas tikisi gauti atlyginimą, kuris yra didesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje ir darbo pasiūlymais už minimalų uždarbį net nesidomi. Tuo tarpu darbdaviams nereikalingi jaunieji „specialistai“ su nutolusiais nuo realybės norais. Nereikia suprasti, jog turėtų būti skatinamas darbas pusvelčiui, bet akivaizdu, jog be darbo praktikos net ir geriausias absolventas sunkiai gali kokybiškai išpildyti darbines funkcijas.
Dažnai sutinkama ir tokia nuomonė, jog studijuoti socialinius mokslus daug paprasčiau ir dauguma juos studijuojančių yra lengvo kelio ieškotojai. Tačiau studento gilinimasis į studijų procesą ir motyvacija nepriklauso nuo studijų krypties. Kita problema jei studijas renkamasi pagal kainą ir mitus, jog siekiant diplomo teks įdėti mažiau pastangų. Tai užprogramuoja jaunuolių studijuojančių socialinius mokslus atsainumą ir abejingumą, kuris toliau užsuka visą neigiamų pasekmių ratą: studentai neturi motyvacijos pačiam studijų procesui, nėra suinteresuoti stengtis ir siekti įsigilinti daugiau nei į studijų minimumą, nori, jog baigus studijas darbas rastų juos pats, o atlyginimas atitiktų išties nerealius lūkesčius.
Taigi iš esmės studijuojančio jaunuolio požiūris į studijas nepriklauso nuo mokslo krypties. Nemotyvuotų studentų skaičius stebina ir net gąsdina ir tai nėra būdinga vien socialiniams mokslams. Juk lyginant stojančių ir bedarbių skaičius struktūriniu požiūriu, akivaizdu, jog stojančių ir baigusių studijas bedarbių santykis tiek socialinių mokslų, tiek tiksliųjų mokslų sritims yra panašus.
Pasikartosiu, problema nėra susijusi su mokslų kryptimi. Panašu, jog galimą problemos priežastį – motyvacijos trūkumą – lemia situacija, kai moksleiviai baigę gimnazijas renkasi šablonišką kelią: žūtbūt nori įstoti į aukštąją mokyklą, dažnai net nežinodami nei kokią specialybę rinktis, nei kokį darbą svajoja dirbti. Tai gali paskatinti rinktis pigiausias studijas, kurias „per sukąstus dantis“ pabaigę absolventai nepasiima iš universiteto visų jiems suteiktų žinių ir jie netampa gerais specialistais, kurių išskėstomis rankomis lauktų darbdaviai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!