Atminty man vis iškyla besibaigiančio 1955 m. rugpjūčio diena, kai pietaudamas, mūsų varganos pirkelės tarpdury išvydau simpatišką jauną merginą. Pasilabinusi ir pasitikrinusi, ar pateko ten, kur norėjo, pasisakė esanti Šaukėnų vidurinės mokyklos mokytoja. Lankanti būsimus aštuntokus, norinti susipažinti dar iki išvystant juos mokyklos suole. Kiek vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ką tik studijas baigusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Venclovaitė. Išgirdusi, kad nebesiruošiu į mokyklą, nes jau pakankamai mokytas ir galvoju kaip nors greičiau kokią nors profesiją ar amatą įsigyti, ji ėmė karštai įrodinėti, kad klystu, kad profesija niekur nepabėgs. Būtinai reikią baigti vidurinę mokyklą, tuomet bus daugiau galimybių ir supratimo ką toliau daryti. Sakė žinanti, kad septynmetę baigiau vien puikiais pažymiais, reiškia mokslai man sekasi, todėl būtų labai neprotinga dabar viską numesti. Primygtinai ragino ateiti į mokyklą. Jaučiausi labai nejaukiai ne tik dėl taip netikėtai užklupusios, kaip aš maniau, nepageidaujamos, perspektyvos, bet ir dėl skurdoko valgio ant stalo bei iš visų trobelės pašalių kyšančių pokario laikotarpio nepritekliaus ženklų. Mane trikdė elegantiška, puošniu kostiumėliu vilkinti, vešlius plaukus dailiai susišukavusi ir nuolat besišypsanti viešnia, atklydusi tarsi iš kito pasaulio. Jos buvimas niekaip nesiderino prie mūsų buities. Džiaugiausi, kai mama staiga nutraukė mūsų pokalbį ištardama: į mokyklą jis nueis. Teko eiti.
Jau pirmosiose D. Venclovaitės pamokose pajutome jai simpatiją. Per pamoką ji sugebėdavo sukurti kažkokią ypatingą, sakyčiau kūrybišką, ne „valdišką“ atmosferą; apie literatūros kūrinius mokėdavo papasakoti taip įdomiai ir išraiškingai, skatindama ne tik „perbelsti“ eilėraštį ar apsakymą, bet ir pabandyti suprasti, ką kūrėjas norėjo tuo kūriniu pasakyti. Namų darbams labai mėgdavo užduoti kokį nors rašinėlį parašyti. Temą kartais parinkdavo, arba reikėdavo pačiam susigalvoti. Pamenu, reikėjo parašyti „Kaip praleidau vasarą“. Aprašiau, kaip drauge su buvusiu klasioku V. Petkumi numynėme dviračiais į Smalininkus, ketindami paduoti dokumentus stojimui į technikumą, bet neįvertinome atstumo ir savo jėgų, atsiradome ten tik pavakary, kai technikumo durys jau buvo užrakintos. Prie Nemuno krūmuose susiradome vietelę, kur manėme pernakvoti. Vidurnakty mus pažadino virš Nemuno skraidančių sraigtasparnių riaumojimas. Tokių pabaisų iki šiol nebuvome matę, labai išsigandome. Pakilome iš savo guolio ir kiek įmanydami mynėme namo. Rašinys mokytojai, matyt, patiko. Perskaitė jį visai klasei, prieš tai manęs atsiklaususi. Klasiokai pirmą ir paskutinį kartą man plojo, o gal ne man, gal tik mokytojai už raiškų skaitymą. Bet vis tiek buvo smagu. Mokytoja mane, klasės draugus pakvietė ateiti į mokyklos literatų būrelį, kuriame jau buvo vyresnieji moksleiviai. Būrelyje skaitydavome savo kūrybą, vieni kitus kritikuodavome, reikšdavome savo nuomonę. Buvome skatinami savarankiškai mąstyti, rišliai kalbėti ir rašyti. Kartais į mūsų diskusijas įsiterpdavo ir D. Venclovaitė.
1956 m. pavasarį Viekšniuose dalyvavome pirmajame Žemaitijos jaunųjų literatų sąskrydyje, o kitais metais – Žagarėje vykusiame antrajame. Kaip brangiausią dovaną dar saugau 1958 m. Varniuose vykusiame trečiajame sąskrydyje už apsakymą, įvertintą pirmąja vieta, man įteiktą A. Sprindžio monografiją „Žemaitė“. Pamenu, grįžtant, kai visi sulipom į sunkvežimio kėbulą, D. Venclovaitė, palypėjusi ant mašinos laiptelio ragino mane neužmesti rašymo, o po metų, baigus mokyklą, pasirinkti literatūros studijas. Nepaklausiau. Visi labai išgyvenome, kai tais pačiais metais ji išvyko studijuoti. Mokiniai neteko savo mylimiausios mokytojos. Su ja ryšys nutrūko, o jos suburto būrelio veikla palaipsniui išblėso ir nunyko.
D. Venclovaitė mokėjo ne tik sutarti su savo mokiniais, bet ir juos sudrausminti, jei to prireikdavo. Atsimenu vieną man nelabai malonų įvykį. Po vasaros mūsų klasės durys kažkaip išklero ir būdavo sunku jas uždaryti: užvertos jos tuoj pat girgždėdamos atsidarydavo. Pirmame suole arčiausia durų sėdėjęs Zigmas E. pakildavo iš savo vietos, išraiškingai nustypčiodavo iki durų, tada rankeną sugriebęs trukteldavo į viršų ir uždaręs bei joms pagrūmojęs grįždavo atgal. Tokiu ritualu prasidėdavo kiekviena pamoka. Įėjo D. Venclovaitė ir procedūra vėl buvo pakartota. Aš sėdėjau klasės gale, paskutiniame suole. Manau, kad pats nelabasis mane pakurstė „sublizgėti“ savo nevykusiu juokeliu. Garsiai, kad visi girdėtų, pasakiau: „Tamsta mokytoja, Zigmui už darbą reiktų sumokėti kokius penkis rublius, kiek čia dykai gali plušėti vaikis“. Mokytoja piktokai žybtelėjo akimis į mane, pasirausė savo mažytėje rankinėje, ir tarė: „Gerai, čia turiu tik tris, per pertrauką atnešiu likusius“, ir padėjo banknotą Zigmui ant atversto sąsiuvinio. Šis trirublinę sugriebęs atnešė man: „Tu prašei, tai ir pasiimk“, – sušnypštė. Aš suakmenėjęs, akis žemyn nudūręs kiurksojau savo suole. Nuo plaukų iki kojų pirštų galiukų degė visas kūnas. Atrodė, kad iš gėdos sudegsiu negyvai. Tą siaubingą jausmą atsimenu iki pat šiol, nors jau septyni dešimtmečiai prabėgo. Tada sėdėjau susigūžęs, žemesnis už plintusą ir vis galvojau – kaip dabar beatsiprašysiu už tokį įžūlų išsišokimą. Man atrodė, kad klasiokai visą laiką piktai šnairavo į mane. Šiaip ne taip sulaukęs pamokos pabaigos, sugniaužęs pinigus pasivijau mokytoją laiptų aikštelėje. Ilgai atsiprašinėjau, bandžiau banknotą jai į delną įsprausti, o ši vis klastingai šypsojosi ir spyriojosi sakydama: kas čia tokio, turėk, taigi atnešiu likusius. Vargais ne galais pavyko tą nelemtą banknotą jai grąžinti.
Gal po kokio gero dešimtmečio vienoje Kauno m. bibliotekoje netikėtai sutikau buvusį mūsų literatų būrelio narį. Išsišnekome apie mokyklą, prisiminėme ir buvusią mokytoją Danutę Venclovaitę. Pašnekovas pasakė, kad mokytoja jau mirusi. Man suabejojus, ar tai tiesa, jis patikino, kad deja, taip. „Po sunkios ligos“ , – pridūrė. Abu labai krimtomės dėl tokios gyvenimo neteisybės. Bet po kurio laiko, skaitydamas vieną iš V. Almanio knygų apie sniego žmogaus paieškas Altajuje, nežinau kodėl žvilgtelėjau, kas ją redagavo. (Iki tol knygas skaitydamas niekad to nedarydavau). Net pašokau iš nuostabos: redagavo Danutė Venclovaitė. Netrukus pasitaikė proga būti Vilniuje, įsidrąsinęs susiradau ją „Vagos“ leidykloje. Pasikalbėti išėjome į koridorių. Pasidžiaugiau, kad matau ją sveiką ir gyvą, papasakojau apie sklandžiusius gandus. Dabar ilgai gyvensi, pasakiau: visi, kurie dar gyvi be laiko paskelbiami mirusiais, gyvena ilgai. Ji patikino, kad gandai nebuvo visiški pramanai, nes ir pati maniusi, kad nebeišsikapstysianti. Ilgokai ją kamavusi žarnyno opa, sveikata ėjusi vis blogyn, o gydytojai niekuo neįstengė pagelbėti. Padėjo tik patarimas išbandyti badavimą. Po to liga atsitraukė.
Paklausiau, ar dar prisimenanti savo pirmąją darbovietę, ar nesigailinti ją palikusi. Pasakiau, kad jai simpatizavome, o ne vienas ir įsimylėję buvome. Atsakė, kad čia gal ne apie ją: juk tais metais į mokyklą atvyko keletas jaunų mokytojų, ne viena ir ištekėjo už savo mokinio. Mokyklą atsimenanti dažnai, labai didžiuojasi Albertu Rosinu, kuris dabar esąs labai žymus kalbininkas. Su kai kuriais moksleiviais, dabar gyvenančiais Vilniuje, palaikanti ryšį.
Netrukus ją kažkas pakvietė į kabinetą. Ji atsiprašė, sakydama, kad turinti eiti, ir mes paskubom atsisveikinome, net neapsikeitę adresais išsiskyrėme.
Šį pavasarį tvarkydamas savo nuotraukų archyvą radau jau primirštą fotografiją, kurioje mes keturi dešimtokai įsiamžinę su D. Venclovaite. Dabar atsiminiau, kad tuomet mums prie mokyklos laiptų besifotografuojant pro šalį ėjo D. Venclovaitė. Kažkuris pakvietė ją prisijungti, ji sutiko. Nuotraukos kitoje pusėje užrašyta data: 1958.05.07. Seniai tas buvo, o rodos tik vakar. Iš keturių bendraklasių tik aš vienas dar gyvas. O D. Venclovaitė? Nors ne kažkiek vyresnė už mus tebuvo, bet ko gero, jau mirusi, pamaniau. Paieškojau jos pavardės Vilniaus kapinių registre, bet neradau. Internete aptikau Antazavės kapinėse stovintį antkapinį paminklą, kuriame iškalta jos pavardė. Jau „amžinatilsį“ buvau bekalbąs, bet toptelėjo – o gal dar gyva, jei antkapyje nėra mirties datos, tik gimimo metai.
Į mano užklausą seniūnija atsakė, kad D. Venclovaitė dabar gyvena Zarasų socialiniuose globos namuose, pateikė socialinės darbuotojos telefono numerį. 2024.04.20 d. kartu su žmona susiruošėme į Zarasus. Globos namuose mums pasakė, kad ji esanti nevaikštančių gyventojų skyriuje. Radome kietai įmigusią, socialinė darbuotoja vargais ne galais ją prikėlė. Prisipažinsiu, kad aš jos nebepažinau. Tai jau nebebuvo ta mokytoja, kurios paveikslas iki šiol dar vis gyveno mano atmintyje. Vietoj šukuosenos tik reti žili plaukeliai styrojo, kitados žvitrios smalsios gražios akys dabar blausios žvelgė kažkur į tuštumą.
Slaugytoja minėjo, kad dar prieš pora mėnesių paskaitydavo kokį žurnalą. Kai šiek tiek atsitokėjo, klausiu, ar pažįsti mane? Atsakė, kad ne. Kai pasisakiau, kad esu buvęs jos mokinys, ji prisiminė mane ir, regis, nudžiugo. Skundėsi, kad skauda kojos, galva, nepatinka elektros šviesa. Vaikščioti negali, pasėdi irgi tik apkamšyta. Savo amžių žino, net neklausiama pasakė kiek jai metų. Be perstojo virpa rankos, parašyti, tikriausiai, nieko nebegalėtų... Sakė, kad visi jos giminaičiai jau išmirę, yra dar tik dukterėčia (brolio dukra), ji retkarčiais aplankanti. Dažnai prisimena kai kuriuos mokinius. Padėkojo, kad susiradau ją. Sakė jau metai laiko čia gyventi.
Paprašiau leidimo su ja nusifotografuoti. Kad ne kaip atrodau, sako. Aš taip pat ne geriau, ištariu tiesdamas telefoną žmonai. Ši nufotografuoja mus abu. Danutė į tai nekreipia dėmesio, o atidžiai apžiūrinėja mano jai atvežtą 1958 m. fotografiją, kur mes keturi dešimtokai nusifotografavę kartu su ja. Nuotraukos antroje pusėje ji garsiai perskaitė pavardes ir sakė juos prisimenanti. Nežinia kodėl paklausė, ar Šaukėnų mokykla dar nenugriuvusi. Nu ne, tik nudegusi buvo, bet atstatė.
Po pusvalandžio atsisveikinome ir pažadėjau ją dar aplankyti vasarą. Atsisveikinant kažkaip pagyvėjo ir ištarė: Gyvenk! Buvai mylimiausias mano mokinys. (Man atrodo, kad jai tada visi buvom mylimiausi.)
„Gyvenkim abu“, – sakau, – „juk apie J. Degutytę „Metuose“ rašei, kad kiekvienas nešam savo kryžių. Tad neškim. Reikia nešti, kol pakeliam ir kol dar leidžiama.“
Dar kartą patikinau, kad aplankysiu. Nieko į tai neatsakė, tik žvelgė kažkaip liūdnai. Matėmės, deja, paskutinį kartą.
Išvykome su slogia nuotaika. Senatvė negailestinga, – iš žmogaus šešėlis tik belieka, viskas išsunkta. Kaip gyvenimo saulėlydyje jaustis žmogui, šalia nebeturinčiam artimo, kuris nors retsykiais galėtų apkabinti, paguosti, pabandyti nuraminti? Baisoka. Atrodė, kad ji nebegali savarankiškai pavalgyti, o apie kitus reikalaus nereikia nė kalbėti.
Vasarai baigiantis ruošėmės ją aplankyti. Pavėlavom. Ji jau mėnesį ilsėjosi savo amžinojo poilsio vietoje Antazavės kapinėse. 2024-09-23 d. nuvykęs uždegiau žvakelę šalia nedidelio smėlio kauburėlio. Toks jausmas, kad aš buvau pirmasis lankytojas nuo tos dienos, kai ji čionai atgulė. Liūties suplakta smėlio krūvelė, vėjo išvartytos dirbtinės gėlės, išsiklaipiusios nesudegusios žvakės – visa tai bylojo, kad prie jos kapo dar niekas nėra buvęs. Labai priekaištauju sau, kad nesuskubau jos dar sykį aplankyti, kol gyva tebebuvo. Ilsėkis ramybėje, mylimiausia mano Mokytoja. Jei leis sveikata, aplankysiu Tave. Po metų.
