„Vokiečiai jau čia“, – šaukia jis. Slėpkitės rūsyje arba išeikite pro galines namo duris ir bėkite per sodus.“
Vyras viduje nė nekrusteli.
Nacių okupuotoje Varšuvoje aušta 1940 m. rugsėjo 19 dienos rytas. Vokiečiai įsiveržė į Lenkiją prieš metus, įtraukdami Europą į Antrąjį pasaulinį karą. Hitleris dar nėra suformulavęs savo planų sunaikinti žydus. Kol kas jis ketina parklupdyti Lenkiją, sunaikindamas jos profesionalųjį sluoksnį. Šalyje viešpatauja žiaurus teroras.
Tūkstančiai lenkų – gydytojai, mokytojai, rašytojai, teisininkai, žydai, katalikai – gaudomi gatvėse ir sušaudomi arba internuojami. Kad turėtų kur patalpinti kalinius, birželio mėnesį vokiečiai atidarė naują koncentracijos stovyklą, Aušvicą. Apie tai, kas vyksta Aušvico viduje, beveik nėra jokių žinių.
Bute esantis vyriškis iš anksto žinojo apie suplanuotas rytines gaudynes, Jis žinojo ir tai, kad areštuotieji greičiausiai bus išsiųsti į naująją stovyklą. Štai kodėl jis dabar yra čia. Pogrindis jam pavedė misiją įsiskverbti į stovyklą, suformuoti pasipriešinimo kuopeles ir surinkti nacių nusikaltimų įrodymus.
Apačioje su trenksmu atsilapoja durys, laiptinėje sutrinksi žingsniai. Vyriškis apsirengia paltą ir tada pastebi priešais esančiame kambaryje lovelėje stovintį trejų metų berniuką plačiai atmerktomis akimis. Berniuko žaislinis meškiukas guli nukritęs ant grindų. Kažkas kumščiais daužo buto duris. Vyriškis greitai pakelia meškiuką ir paduoda berniukui, motina tuo tarpu įleidžia vokiečius vidun.
„Greitai pasimatysime“, – sušnabžda vyriškis vaikui. Tada, atsispyręs savisaugos instinktui, leidžasi suimamas.
Witoldas Pileckis pats apsisprendė būti įkalintas Aušvice. Ši paprasta istorijos nuotrupa suintrigavo ir sukėlė norą penkerius metus sekti Pileckio pėdomis ir išsiaiškinti, kaip garbingas Lenkijos kaimo ūkininkas tapo okupuotos Varšuvos pogrindžio operatyvininku, kaip apsisprendė žmonių prigrūstais gyvuliniais vagonais vykti į koncentracijos stovyklą ir vykdyti žvalgybą didžiausio nacių užkurto pragaro epicentre. Norėjau visapusiškai pažinti Witoldą. Mintimis vis grįžtu į tą akimirką, kai jis sėdėjo laukdamas, kada vokiečiai įsiverš į jo butą, ir mąstau, ką jo istorija gali mums papasakoti šiais laikais.
Pirmą kartą apie Witoldą sužinojau 2011 m. rudenį iš savo draugo Matto McAllesterio per vakarienę Long Ailande. Kartu su Mattu rengėme reportažus apie karus Vidurio Rytuose, stengdamiesi, kad tai, ką liudijome, paliestų žmonių širdis.
Kaip įprasta bravūriškai nusiteikęs Mattas nuvyko į Aušvicą savo akimis pamatyti didžiausio istorijoje blogio ir ten būdamas sužinojo apie kartu su Witoldu koncentracijos stovykloje buvusius pasipriešinimo kovotojus. Tą naktį mus guodė mintis, kad pačioje koncentracijos stovykloje nacių režimui priešinosi kelios sielos. Šokiravo tik tai, kad tiek mažai buvo žinoma apie Witoldo misiją informuoti Vakarus apie nacių daromus nusikaltimus ir sukurti pogrindžio pasipriešinimo pajėgas koncentracijos stovyklai sunaikinti.
Kai kurios mano prielaidos pasitikslino po metų, kai į anglų kalbą buvo išverstas išsamiausias Witoldo pranešimas apie koncentracijos stovyklą. Pranešimo paviešinimo istorija pati savaime neįtikėtina. Septintajame dešimtmetyje lenkų istorikas Józefas Garlińskis gavo prieigą prie Witoldo dokumentų ir išsiaiškino, kad visos jo pranešimuose minimos pavardės užkoduotos. Garlińskis spėliodamas ir kalbėdamasis su koncentracijos stovykloje išgyvenusiais žmonėmis iššifravo daugelį dokumentų ir pirmą kartą paskelbė apie pasipriešinimo judėjimą stovyklos viduje.
1991 m. Aušvico-Birkenau valstybinio muziejaus tyrėjas Adamas Cyra atrado nepublikuotus Witoldo memuarus, pranešimus ir kitus lakoniškus užrašus, kurie buvo saugomi užrakinti Lenkijos archyvuose nuo 1948 metų. Tuose užrašuose slypėjo ir kodas, padėjęs nustatyti kitus su Witoldu veikusius pogrindininkus.
Ataskaitos, kurias perskaičiau 2012 m., parodė, kad Witoldas buvo tikslus metraštininkas, aprašęs savo patirtį Aušvice nepagražinta proza. Tačiau tai buvo tik lakoniški ir kartais padriki pranešimai.
Bijodamas išduoti kolegas, jis nefiksavo kritinių epizodų, nuslėpė jiems nepalankias situacijas, o įvykius aprašė taip, kad būtų suprastas kariškių. Liko daug neatsakytų klausimų, bet vienas buvo labai svarbus ir sunkiai atsakomas – kas nutiko žvalgybos duomenims, kuriuos rinkdamas jis rizikavo gyvybe Aušvice?
Ar jis teikė britams ir amerikiečiams informaciją apie holokaustą dar prieš jiems viešai pripažįstant koncentracijos stovyklos vaidmenį? Jeigu taip, tai kodėl jo pranešimai buvo užgniaužiami? Kiek gyvybių galėjo būti išgelbėta, jei būtų atsižvelgta į jo perspėjimus?
Ši istorija sukrėtė mane asmeniškai – medžiagą knygai pradėjau rinkti būdamas tokio amžiaus kaip Witoldas Antrojo pasaulinio karo pradžioje, taip pat turėjau jauną šeimą ir namus.
Kas galėjo paskatinti Witoldą rizikuoti viskuo vykdant tokią misiją ir kodėl šis pasiaukojimo veiksmas tiek daug man reiškia? Jame atpažinau tą patį nerimą, kuris ir mane atvedė į karą* ir kuris iki šiol manęs neapleidžia. Ką bendra turi manoji ir Witoldo kova ir ko aš galėčiau iš jo pasimokyti?
Ieškodamas atsakymo į šiuos klausimus, 2016 m. sausio mėn. išskridau į Varšuvą. Pirmasis asmuo, kurį norėjau pamatyti, buvo Witoldo sūnus Andrzejus. Prieš susitikimą labai jaudinausi. Galų gale, kas aš buvau, kad staiga įsiskverbčiau į jo tėvo istoriją?
Kai Witoldui buvo įvykdyta mirties bausmė, Andrzejus buvo vos išaugęs iš vaikiško amžiaus. Penkiasdešimt metų jam buvo kalama į galvą, kad jo tėvas yra valstybės priešas, ir, nors jis niekada tuo netikėjo, išsamią informaciją apie tėvo misiją jis sužinojo tik 1990 metais, kai buvo atidaryti komunistiniai archyvai.
Žinoma, jaudinausi visai be reikalo. Andrzejus buvo žavus ir paslaugus, nors jis mane perspėjo: „Nesu tikras, ką dar surasite, ir nuo ko turėtumėte pradėti paieškas“.
Taigi aš jam pasakiau: veiksime kartu.
Kadangi tiek mažai buvo žinoma apie šį žmogų, supratau, kad kiekviena detalė, kurią Andrzejus galės man pateikti, yra svarbi. Vienintelis būdas perprasti Witoldo mąstyseną buvo gilintis į tai, ką jis parašė, ir į tai, ką tokie žmonės, kaip Andrzejus, galėtų man papasakoti apie Witoldo minčių eigą.
Nustebau sužinojęs, kiek daug Witoldą pažinojusių žmonių dar buvo gyvi. Kai kurie jų anksčiau niekada nebuvo dalijęsi savo prisiminimais - arba todėl, kad neišdrįso to daryti komunistinio režimo laikotarpiu, arba tiesiog todėl, kad niekas to jų neprašė.
Aš norėjau ne tik surinkti gyvus liudijimus, bet ir norėjau atkurti Witoldo gyvenimo kelionę. Karas daug ką sunaikino, tačiau kai kas išliko, ir man svarbiausia buvo pamatyti butą, kuriame jis buvo areštuotas. Pamačius vietas savo akimis, būtų lengviau aprašyti scenas. Bet dar geriau buvo tai, kad savo mintimis galėjau pasidalyti su liudytojais.
Paaiškėjo, kad tebebuvo gyvas arešto metu tame bute buvęs trejų metų berniukas. Jo vardas buvo Marekas. Jis ir jo motina, Witoldo žmonos sesuo, išgyveno karą tik tam, kad komunistinio režimo būtų išvaryti iš savo namų.
Mano dėka Marekas pirmą kartą per septyniasdešimties metų laikotarpį vėl apsilankė tame bute. Tai sužadino jo atmintį ir jis prisiminė epizodą su meškiuku, taip iškalbingai parodantį Witoldo gebėjimą stresinėje situacijoje galvoti ne tik apie save.
Žinoma, aš supratau, kad, norint parašyti knygą, man reikės šimtų, o gal net tūkstančių tokių detalių. Apsilankęs Aušvico-Birkenau valstybiniame muziejuje, supratau, kur jų ieškoti. Muziejus turi sukaupęs daugiau nei 3500 lagerį išgyvenusiųjų kalinių liudijimų, šimtuose iš jų pateikiama detalių apie Witoldo veiklą ir aprašomi įvykiai, apie kuriuos jis liudijo.
Daugelis jų anksčiau nebuvo publikuoti arba išversti. Tai buvo medžiaga, kurios man reikėjo, kad galėčiau labiau suprasti Witoldo mintis, o būtent to aš ir siekiau – pasinerti į jo mąstymą ir rasti atsakymą į klausimą, kas jį paskatino priešintis.
Tyrinėtojai greitai suprato, kad holokaustas reiškė ne tik milijonų nekaltų europiečių žudymą, bet ir kolektyvinį negebėjimą pripažinti ir sustabdyti šio siaubo. Sąjungininkams buvo sunku suprasti tiesą ir net akistatoje su tikrove jie dvejojo, ar veikti pagal moralinius įsitikinimus.
Tai buvo ne tik politinis pralaimėjimas. Vokiečiams stovyklą iš žiauraus kalėjimo pavertus mirties fabriku, Aušvico kaliniai iš visų jėgų stengėsi suvokti holokausto mastą. Daugelis pasidavė racionaliam impulsui ignoruoti ar atmesti masines žudynes, stengdamiesi susikoncentruoti į savo asmeninę kovą. Witoldas elgėsi kitaip. Jis rizikavo savo gyvybe, kad atskleistų stovyklos siaubą.
Rašydamas knygą bandžiau suprasti, kuo Witoldas skyrėsi nuo kitų. Perskaitęs daugiau jo užrašų ir pakalbėjęs su keliais jo pažįstamais, taip pat ir keliais jo bendražygiais, supratau vieną nuostabų dalyką apie Witoldą Pileckį, keturiasdešimtmetį ūkininką ir dviejų vaikų tėvą, neturėjusį kokio nors ypatingo tarnystės ar pamaldumo nuopelnų – tai, kad iki prasidedant karui jis niekuo nesiskyrė nuo jūsų ar manęs.
Šis supratimas iškėlė dar vieną klausimą: kaip šis iš pažiūros eilinis žmogus sugebėjo savo moralinius gebėjimus taip išlavinti, kad suvoktų, įvardytų didžiausius nacių nusikaltimus ir imtų prieš juos kovoti, kai kiti nuo viso to nusigręžė?
Pasakojimas apie Witoldą – naujas provokuojantis Aušvico istorijos puslapis, atskleidžiantis žmogaus gebėjimą rizikuoti viskuo, kad padėtų kitam.
*Jackas Fairweatheris buvo karo korespondentas, 2003 m. britų invazijos į Iraką metu tarnavęs Britanijos pajėgose.
I SKYRIUS
Invazija
Krupa, Rytų Lenkija
1939 m. rugpjūčio 26 d.
Witoldas stovėjo ant dvaro rūmų laiptų ir stebėjo, kaip automobilis važiuodamas į kiemą liepų alėja sukelia dulkes, o paskui sustoja baltame dulkių debesyje šalia apgenėto kaštono.
Vasara buvo tokia sausa, kad kaimiečiai kalbėjo, jog reikia „palaistyti nuskendusio žmogaus kapą“ arba „įkinkyti merginą į plūgą“, kad pradėtų lyti – taip buvo sakoma Rytų Lenkijos ties Kresija pasienyje. Galiausiai atūžusi didžiulė audra nušlavė derliaus likučius ir numušė gandralizdžius, bet Witoldui tą rugpjūtį rūpėjo ne grūdų atsargos žiemai.
Radijas transliavo naujienas, kad prie Vokietijos–Lenkijos sienos telkiama vokiečių kariuomenė ir Adolfas Hitleris grasina atgauti teritoriją, kuri buvo perduota Lenkijai pasibaigus Pirmam pasauliniam karui.
Hitleris buvo įsitikinęs, kad, nuožmiai konkuruojant su kitomis tautomis dėl gamtos išteklių, vokiečių tauta buvo skriaudžiama. Rugpjūčio 22 dieną kalnų kurorte Oberzalcberge jis pranešė Vokietijos karininkams, kad vokiečių rasė gali klestėti tik „sunaikinus Lenkiją ir jos gyvybines jėgas“. Kitą dieną Hitleris ir Josefas Stalinas pasirašė slaptą nepuolimo sutartį, pagal kurią Rytų Europa atiteko Sovietų Sąjungai, o didžioji Lenkijos dalis – Vokietijai.
Jei vokiečiams pavyks įgyvendinti šį planą, jie atims Witoldo namus ir žemę, o Lenkija sumažės iki vasalinės valstybės arba bus visiškai sunaikinta.
Iš dulkėtos mašinos išlipo kareivis ir įsakė Witoldui surinkti savo vyrus. Lenkijos vyriausybė paskelbė masinę pusės milijono rezervinių kareivių mobilizaciją.
Witoldas, vietos aukštuomenei priklausantis antrasis kavalerijos atsargos leitenantas, turėjo per keturiasdešimt aštuonias valandas pristatyti savo būrį į netoli Lydos esančias kareivines, iš kur kariuomenė turėjo vykti į vakarus.
Per vasarą buvo apmokyta devyniasdešimt savanorių, bet dauguma jo vyrų buvo valstiečiai, niekada nematę kautynių ar piktam naudoję ginklą. Kai kurie iš jų neturėjo arklių ir planavo kautis su vokiečiais ant dviračių. Witoldui bent jau pavyko apginkluoti juos 8 mm „Lebel“ karabinais.
Witoldas skubiai apsivilko uniformą, apsiavė jojiko ilgaauliais ir buvusiame rūkomajame iš kibiro pasiėmė „Vis“ pistoletą, kurį ten slėpė po to, kai vasaros pradžioje pastebėjo savo septynmetį sūnų Andrzejų, mojuojantį juo prieš mažąją sesutę.
Jo žmona Maria su vaikais buvo išvykusi aplankyti netoli Varšuvos gyvenusios motinos. Jis manė, kad reikėtų juos parvežti namo, nes Lenkijos rytinėje dalyje, toliau nuo Hitlerio puolimo linijos, jie būtų saugesni.
Witoldas girdėjo, kaip arklininkas kieme balnoja jo mylimą žirgą Bajką, ir viename iš prieškambarių, nukabinėtų išblukusiomis nuotraukomis, menančiomis šlovingus, bet užmarštin panirusius sukilimus, kuriuose kovėsi jo protėviai, stabtelėjęs akimirkai prieš veidrodį, pasitaisė chaki spalvos uniformą.
Witoldui buvo trisdešimt aštuoneri. Jis buvo vidutinio kūno sudėjimo, dailus, melsvų akių, nuolat pusiau besišypsantis, į viršų šukuojamais apyšviesiais plaukais. Dėl santūrumo ir gebėjimo klausytis žmonės kartais jį neteisingai palaikydavo kunigu ar geranorišku biurokratu.
Mokėjo būti malonus ir nuoširdus, tačiau dažnai susidarydavo įspūdis, kad nėra visiškai atviras: sunku pasakyti, ar iš įpročio, ar dėl įtampos, atsirandančios išreikšti save, vidinis stabdis neleisdavo jam visiškai atsipalaiduoti. Jis buvo griežtas sau ir galėjo būti reiklus kitiems, bet niekada neperžengdavo ribos. Witoldas giliai širdyje pasitikėjo žmonėmis ir jo ramus pasitikėjimas įkvėpdavo kitus pasitikėti juo.
***
Knygoje „Savanoris“ pasakojama kaip iš Vilniaus kilęs Lenkijos pasipriešinimo dalyvis Witoldas Pileckis ryžosi drąsiai misijai – su suklastotais tapatybės dokumentais savanoriškai tapo kaliniu Aušvice, norėdamas surinkti žvalgybos duomenis apie siaubingą stovyklos paskirtį. Apie drąsius ir rizikingus jo bandymus informuoti sąjungininkus apie beviltišką kalinių padėtį ir nacių planus, jo pastangas organizuoti kalinių pasipriešinimą ir, kol ne vėlu, prisišaukti pagalbos iš išorės.
Iki 1943 m. iš koncentracijos stovyklos Pileckis slapčia siuntė pranešimus apie padėtį Aušvice, dokumentavo statistiką apie atvežamus ir žuvusius kalinius. Pranešimus siųsdavo pogrindiniu radijo imtuvu arba per pasiuntinius į Vakarus.
Witold Pilecki yra svarbus kovos su abiem totalitarizmais simbolis. Šį karo didvyrį, liudijimų apie holokaustą autorių, komunistinė valdžia Varšuvoje nuteisė mirties bausme.
Europos Parlamentas 2019 m. priėmė rezoliuciją, kurioje paragino gegužės 25-ąją (Aušvico didvyrio rotmistro Witoldo Pileckio egzekucijos dieną) paskelbti Tarptautine kovos su totalitarizmu didvyrių diena.
Knygos apdovanojimai:
*Best Sellers in History of Central Europe/Amazon
*Costa Book of the Year 2019/ Biography
* Amazon Bestsellers Rank:
· #1 in History of the Holocaust
· #1 in Historical Biographies (Books)
Autorius: Jackas Fairweatheris – buvęs Irako ir Afganistano karo reporteris, knygų „Pasirinkimo karas“ (A War of Choice) ir „Geras karas“ (The Good War) autorius.
Jis vadovavo „Daily Telegraph“ Bagdado biurui, rengė vaizdo reportažus „The Washington Post“ iš Afganistano. Už straipsnius apie karą pelnė Britanijos spaudos apdovanojimą ir Užsienio spaudos klubo nominaciją.
Gavęs išskirtinę prieigą prie anksčiau paslėptų dienoraščių, šeimos ir koncentracijos stovyklą išgyvenusių asmenų prisiminimų bei neseniai išslaptintų dokumentų, Jackas Fairweatheris atvertė išgyvenimo, keršto ir išdavystės tamsiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu puslapį.
Atskleisdamas tragišką Pileckio misijos baigtį, jis parodė, kad jo nesėkmė buvo nulemta ne Aušvice ar Berlyne, bet Londone ir Vašingtone.