Mama šypsosi, apsikabina, šnekteli, spusteli petį toms žibančioms akims. Jų savininkui nuėjus, klausiu: „Mam, kas čia toks?“. Mama atsako: „Net neįsivaizduoju“. Taip, ir tai normalu. Nes per savo beveik 4 dešimčių metų darbą ji palietė šimtų (jei ne tūkstančių) vaikų likimus. Ji viena.
Aš esu mokytojo žmona. Tokio mokytojo, su kuriuo anksčiau reguliariai riedavomės, kad nešasi darbą į namus. Ne, ne sąsiuvinius, pratybas ir rašinėlius (nors tų irgi – nors vežimu vežk). Kad nešasi namo vaikų papasakotas paslaptis, jų dideles mažas dramas, patiriamą išdavystės jausmą namuose, nesusikalbėjimą su tėvais, rūpestį dėl jų ateities, norėjimą turėti draugų, vienatvę. Jis išgyvena ir serga kartu su jais. Jis išklauso kiekvieną atėjusį. Jis ne tik mokytojas. Jis draugas, tėvas, nuodėmklausys, psichoterapeutas, bendrininkas ir patarėjas. Jų laimėjimų jis niekada nesisavina. Jų pralaimėjimai jį užgula dvigubai.
Šiandien mokytojai kovoja ne dėl didesnio atlyginimo. Ne dėl tų suk***tų grašių, kurių negavo, negauna ir negaus. Jie kovoja už tai, kad šitiek metų dirbdami tokį sunkų darbą jie tarsi marionetės už virvučių traukomi visų – politikų, direktorių, supermamyčių. Jie kovoja kaip žmonės, kurie nebegali daugiau tylėti ir leistis, kad iš jų būtų tyčiojamasi. Kad būtų skambiai eskaluojami nevykdomi dalykai. Kad ir toliau viena iš pačių svarbiausių profesijų visuomenėje būtų kilimėlis kitų kojoms nusivalyti. Fight or flight, taip sakant.
Mes visi privalome palaikyti šitą kovą, jei norime, kad mūsų vaikus mokytų ne vergai, o asmenybės. Nepalaikyti už savo teises kovojančio žmogaus – tas pats, kas atsisakyti savo paties teisių. Todėl mes visi šiandien – kažkuria prasme – esame mokytojai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Dalyvavai mokytojų mitinge „Paskutinis skambutis“? Pastebėjai arba po mitingo tau kilo minčių, kuriomis nori pasidalinti su kitais? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Paskutinis skambutis“.