Prasidėjo liepa. Tačiau moksleiviams – tik antroji atostogų savaitė. Taip, kai jau atšventėme Jonines (raskite nors vieną žmogų, kuris žinotų, kokia jų reikšmė), visą mėnesi gaudėme įvairias vasaros spalvas, iš pradžių džiaugėmės, o paskui verkėme dėl beprotiškai didelių ir Lietuvai nebūdingų karščių, valgėme gardžias braškes, šilauoges ir trešnes, mes įsinešėme į šį malonumų traukinį, suprasdami, o gal ir ne, kad šiųmetinės mūsų atostogos – tik du mėnesiai.
Tačiau nors ir rašau veiksmažodžio daugiskaitos pirmuoju asmeniu, iš tiesų panašius malonumus jautė ne visa Lietuva – kol kai kurie suaugusieji turėjo galimybę išeiti atostogauti, moksleiviai lygiai tris birželio savaites sėdėjo mokyklose, o kad sėdėjimas tai ir buvo tiesiogine to žodžio prasme, rašiau savo straipsnyje.
Bet ką čia, užtenka skųstis! Jau atėjo liepa, karščiai atslūgo, o į turgus atkeliavo avietės. Na, bet ką jau padarysi – iš jaunuolių tiesiogiai tyčiojasi ne tik jiems atstovauti ir puikią ateitį užtikrinti turinti ministerija, bet ir orai – visą birželį, kai turėjome sėdėti mokyklų suoluose, iš esmės nieko neveikdami, kepino ne tik 30 laipsnių karštis, bet ir neretai šį, dabar jau daugeliui lietuvių puikiai pažįstamą, skaičių perkopianti temperatūra. O dabar, kai pagaliau buvome išleisti atostogauti, į Lietuvą atkeliavo vėsesnių ir lietingesnių orų banga. Nieko tokio, mes jau pripratę prie nepatogumų, o juk ir ūkininkus, kurie laukia nesulaukia lietaus, reikia suprasti, ir išties, nusibodo nebematyti žalios žolės – vien tik šienas.
Nesijaudinkite, šitame straipsnyje nebebandysiu įrodyti, kodėl mokslų metų pailginimas, bent jau tokia forma kaip dabar, yra beprasmybė. O panašu, kad ir Švietimo, mokslo ir sporto ministras (sunku suprasti, kodėl nuo šių metų šiai ministerijai pridėtas ir sportas, kai nė vienas ministras per visus 29 laisvės metus nesugebėjo susitvarkyti vien su švietimu ir mokslu; jau pagailo net kažkaip vargšelių) paskelbęs, kad rugpjūtį svarstys mokslo metų pailginimo klausimą, išgirdo mane ir visus kitus tūkstančius moksleivių ir mokytojų. Prognozuoju – panaikins prailginimą. Arba pasielgs dar įdomiau – nustatys tam tikrą ribą, kada į mokyklą dėl per didelio karščio nebus galima eiti.
Taip dabar yra ir su šalčiu: kai lauke -25 laipsniai šalčio, vyresni nei penktokai gali neiti į mokyklą (mažiesiems užtenka ir -20), bet pagal dabar galiojančią tvarką, kai lauke nors ir +37 laipsniukai karščio – drožk į mokyklą! O paskui gal ten ir kažkaip patikrins temperatūrą klasėje, kad neviršytų higienos normų, bet nelabai ten sekasi jiems su tuo tikrinimu, o jei kas, tai vaikus suvarai į rūbinę, kaip vienoje mokykloje šiemet, ir tada pamatuoji: žiūrėk tu man, neviršija 28 laipsnių.
Beje, matavimai dažniausiai vykdavo ryte. Bet esmė ta, kad su šalčiu (nors niekas neprisimena, kada paskutinį kartą buvo -25 laipsniai) daug lengviau – šalčiausia būna naktį ir ryte, taigi, jei ryte yra tokia temperatūra – į mokyklą gali neiti, o kaip bus su karščiu? Juk karštis labiausiai jaučiamas nuo 11 valandos. Juokingiausia, kad tokios taisyklės atveju, tikriausiai visą birželį neisime į mokyklą dėl didelių karščių, bet Europai galėsime paskelbti, kad atostogaujame mažiau nei anksčiau. Nes oficialiai mokslo metai baigsis liepą, tik niekas neina į mokyklą, nes ups – tai seni sovietiniai pastatai, ant savo sienų nieko panašaus į kondicionierius nematę niekada ir, panašu, nežadantys matyti, taigi moksleiviai gali būti namuose. Va, kokie mes šaunuoliai: ir moksleiviams su mokytojais gerai, ir Europai galima pranešti, kad lietuviai mokosi taip pat ilgai, kaip vokiečiai ar prancūzai (rezultatai ir emocinė būklė skiriasi kartais, bet ai, smulkmena).
Blogai bus ir dėl to, kad jei per savaitę, tarkime, keturias dienas norma bus viršyta, o viena diena – ne, tai ką, negalima bus išvažiuoti paatostogauti, nesvarbu, ar į tolimą šalį, ar pas močiutę į kaimą, nes vienai dienai reikės ateiti beprasmiškai pasėdėti mokykloje? Pabuvome bandomaisiais triušiais šiemet, kai kentėjome karštį ir beprasmybę mokykloje, pabūsime jais, turbūt, ir kitąmet, kai teks išbandyti naujus įstatymus ir pokyčius.
Apskritai, ar turime nors vieną kartą, kuri nebūtų pabuvusi švietimo ministerijos eksperimentine žiurke? Vis kažkas keičiama, bet tikrai ne darant normalią švietimo reformą, kurios gyvybiškai reikia šaliai, bet keistus mažyčius pakeitimus, kurie pavadinami reforma, nors iš esmės nieko nepakeičia – tik sugadina nuotaiką, o šiuo atveju ir kai kuriems jaunuoliams paskutines laisvesnes atostogas gyvenime. Bet ką jau, paverkėme, parėkėme, pasisakėme ir net argumentavome, kas mums nepatinka ir kokių pokyčių norime – pabuvome pilietine visuomene, apie kurią kalba kas netingi. Bet, matyt, kai ją patiri, pagalvoji, kad būtų neblogai, jei jos ir nebūtų. Deja.
Šiandien, pradėdamas ilsėtis ir tuo pačiu jau galvodamas apie vasaros vidurį, noriu pakalbėti apie rimtesnius dalykus. Apie tai, kas turėtų būti pagrindinis dalykas mūsų politikų galvose, apie tai, kas turėtų būti pagrindinis dalykas bet kurioje rinkimų kovoje (na, galbūt, išskyrus savivaldą, nors ir ten galima rasti vietos diskusijai apie tai), apie tai, kas turėtų būti pagrindinis koalicijos partnerių derybų objektas ir apie tai, kas turėtų būti ta sritis, kurios ministrą norėtų turėti visos partijos, o jį matytume kaip bene svarbiausią šalies ministrą.
Noriu pakalbėti apie švietimą. Nes dabar visi kalbame tik apie valstiečių, tvarkiečių, socbebrų ir lenkų reikaliukus, klimato kaitą ir vėl, nežinia kodėl, kirsti norimus medžius. Dar ir apie Europos Sąjungos lyderių postų dalybas, nors pavojinga apie tai rašyti – kai rašau straipsnį, ES lyderiai atrodo vis dar pasimetę ir nerandantys sprendimo, o kai jis bus paskelbtas, galbūt jau viskas bus pasikeitę. Bet kadangi švietimo reikalai yra viena iš tų sričių, į kurių reikalus šalyse narėse ES nesikiša, apie Europos Sąjungą ir jos lyderius baigiu.
Bet ne apie ES institucijas. Nes ne taip jau seniai (kai dar ėjome pasėdėti po medžiu, kad nebūtų taip jau karšta (į mokyklą) (cha), Europos Komisija paskelbė rekomendacijas Lietuvai: žmonės, nėra viskas taip ir blogai pas jus, bet mažinkite socialinę atskirtį ir reformuokite pagaliau švietimo ir sveikatos sistemas, – sakė jie, ištrynus visus nereikalingus administracinio kalbos stiliaus elementus. Lyg to būtų maža, praėjusią savaitę Tarptautinio Valiutos Fondo specialistai, pateikę rekomendacijas Lietuvai, akcentavo švietimo reformos svarbą. Bet nei politikai, nei visuomenės veikėjai, pernelyg į šių itin rimtų institucijų, turinčių aukščiausio lygio specialistus, rekomendacijas nesureagavo. Nemačiau nei vieno straipsnio apie švietimo sistemą ir desperatišką reikėjimą ją reformuoti, tad aš, moksleivis, ir vėl ketinu išsakyti savo nuomonę. Ir man tai daryti smagu, tikiuosi, jums skaityti – taip pat.
Pirmiausia, atrodo, kad nei politikai, nei didžioji dalis mūsų visuomenės nesuvokia, kad švietimas yra visa ko esmė, pagrindas. Į šį pasaulį atkeliavęs žmogus, kuriam buvo lemta gimti mūsų šalyje, pirmiausia ir patenka į mūsų valstybės švietimo sistemą: darželis, mokykla, aukštoji mokykla, kolegija ar profesinio ugdymo mokykla. Ir tai, kokie mokytojai jį mokys, kokioje aplinkoje jis augs ir formuos save kaip asmenybę, kokie dalykai jam bus akcentuojami kaip svarbiausi, lems jos ateitį. Tai, kiek streso jis patirs, kiek laiko jis nemiegos, nes turės ruoštis kontroliniams ir egzaminas, ar kiek laiko jis turės praleisti su šeima ir draugais bei užsiimti visuomenine veikla, formuos jo sveikatą, psichologinę būklę.
Ir kai jau subrendęs žmogus „paleidžiamas į savarankišką gyvenimą“, būtent nuo švietimo sistemos kokybės priklauso, koks jis į jį išeina: kūrybingas ir pasiruošęs įveikti įvairius XXI a. iššūkius, ar bijantis pasakyti savo nuomonę, gebantis tik „iškalti“ tai, kas yra parašyta vadovėlyje. Gebantis kritiškai mąstyti, analizuoti įvykius, formuoti nuomonę ir ieškoti argumentų, ar toks, kuris moka tik parašyti rašinėlį pagal griežtus reikalavimus? Savimi pasitikintis, ar užaugęs patyčių aplinkoje? Su įgūdžiais, reikalingais dabartiniame pasaulyje, dirbant dabar paklausius darbus, ar su įgūdžiais, kurių reikėjo prieš 20 metų?
Galiu iškelti ir daugiau retorinių klausimų. Tik gaila, kad jie retoriniai klausimai – į juos atsakymų nėra. Panašu, kad nei valstybė, nei visuomenė nėra pasiruoši į juos atsakyti. O aš ir sakau, kad pagrindinė problema mūsų, tiesa, kaip ir daugelio pasaulio valstybių švietimo sistemose, yra ta, kad mes liepiame vaikams išmokti, kas yra retorinis klausimas, bet nekviečiame jų pačių kurti tų retorinių klausimų. Kitaip tariant, dabar geru moksleiviu yra vadinamas tas, kuris sugeba išmokti viską, kas parašyta vadovėlyje, o ne tas, kuris galėtų vadovėlyje pateiktą informaciją pateikti daug išradingiau, tas, kuris eilėraštį išmokta atmintinai, o ne tas, kuris geba sukurti eilėraštį.
Pasauliui kaip oro trūksta kūrybingų žmonių, o ne tų, kurie tik vykdo instrukcijas – tą jau seniausiai daro robotai ir darys toliau. Tik intensyviau. Bet ir apie tai nekalbame mokyklose – nūdienos aktualijos, tai kas svarbu dabar – nemokyklinės temos.
Ar apskritai kas nors suvokia, kad visos mūsų valstybės problemos ir kyla iš švietimo!? Pradėjau rėkti, nes prisiminiau, kad mano valstybės vienoje iš pagrindinių institucijų dirba žmonės, praėjusią savaitę nepanaikinę teisinės neliečiamybės P. Gražuliui. Žmogui, kuris daugybę metų sėdi Seime, bet nepateikė nei vieno pasiūlymo, kuris būtų įgyvendintas ir būtų pakeitęs kažką mūsų šalyje į gerąją pusę, žmogui, kuris yra tapęs patyčių objektu visoje šalyje, žmogui, kuris daro gėdą visai šaliai ir mūsų svarbiausių valstybinių institucijų veidui, žmogui, kuris iš Seimo nario tribūnos kalba nesąmones, visiškas beprotybes ir šiaip sunkiai suvokiamus nors kiek mąstančiam žmogui dalykus, žmogui, kuris pagarsėjo „darbeliais“, kurie visuomenėje įprastai yra pasmerkiami, ir galiausiai žmogui, kuriam įtarimus pareiškė generalinis prokuroras, ir nors P. Gražulis bei demokratinės ir išsivysčiusios šalies parlamentas yra nesuderinami dalykai, net ir po žinių, kad jis galėjo naudotis savo tarnyba vykdant nusikalstamą veiką, Seimo nariai nusprendė palikti Seime.
Todėl, kai šie sugeba praleisti tokią progą apsivalyti, tikėtis, kad jie kalbės apie švietimo reformą ir siūlys pokyčius švietime, kad mūsų rezultatai nebūtų vieni žemiausių Europos Sąjungoje ir ugdytume drąsius ir kūrybiškus jaunuolius, yra naivu. Net labai. Ypač kai eilinį kartą drąsiai yra skelbiama, kad, iki rinkimų likus daugiau nei metams, jokių didesnių pokyčių nebus imamasi. Super! Visą savo vienuoliktą klasę praleisiu toje pačioje sistemoje. Bent jau Europos Komisijai ir Tarptautiniam Valiutos Fondui kitąmet nereikės keisti savo rekomendacijų Lietuvai – ir toliau bus galima siųsti tas pačias – o tai yra puikus įrodymas, kad ir turėdami galimybę tobulėti ir eiti į priekį mes renkamės seną gerą, o iš tiesų, purviną ir šlykščią stagnacijos politiką.
Bet kai valdžioje sėdi bebrai ir bebrienės, savo politinę karjerą lipdę būtent L. Brežnevo laikais, buvę komunistai tikrai mėgaujasi sąstingio vėjais. Nors kokie ten vėjai. Smarvė ir tiek. Ne ką linksmiau atrodo ir opozicinės partijos – konservatorių lyderis, kalbėdamas šeštadienį vykusiame partijos narių suvažiavime, deja, bet kaip vienos pagrindinių valstiečių klaidų švietimo neįvardijo, o ir jo vadovaujama partija, atrodo, kad bent jau kol kas nesiruošia kitais metais vykstančiuose rinkimuose nustebinti švietimo reformos korta. Tyli ir socialdemokratai, lyderio rinkimais besirūpinantys liberalai.
Tai tiek čia tų pamąstymų ir idėjų. Turiu daug pasiūlymų, kaip reikėtų reformuoti švietimą, bet kodėl jais turėčiau dalintis, kai turime tiek daug politikų, kurių tiesioginis darbas ir yra būtent tai daryti? Turbūt kažkada neištversiu ir parašysiu savo mintis, o dabar aiškiai sakau, stodamas į būrį su svarbiausiomis tarptautinėmis organizacijomis – turime kažką daryti su savo švietimu. Ir prašau, kuo greičiau. O jeigu ne kitais metais, tai 2024 m. Seimo ir Prezidento rinkimuose (vėl sukris du svarbūs rinkimai į vienerius metus) švietimas, kaip ir klimato kaita, sveikatos apsauga ir kultūra, manau, bus daug svarbesnės temos nei pasiūlymai, kam paskirstyti valstybės biudžetą. Atrakinti skrynią su visų mūsų pinigais ir juos padalinti mums visiems nėra taip sunku, nors ir tai ne visada pavyksta, bet kurti valstybę, imtis reformų ir pokyčių, siūlyti idėjas – daryti tai, ką iš esmės ir turėtų daryti politikai – ne taip ir lengva. Bet verta. Oi, kaip verta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.