Pastaruoju metu vis dažniau ir atviriau kalbama apie tai, koks pražūtingas sovietmetis buvo lietuvių tautai. Deja, žmonės, o ypač jauni, klysta manydami, kad „jau viskas, tai praeity". Taip, fizine prasme – praeity, tačiau psichologine – ne. Iki šios dienos Lietuvos žemėje gyvena žmonės, suluošinti ano režimo ir vis dar kenčiantys baisiausio Lietuvos istorijos laikotarpio pasekmes.
Žemiau yra surašyti penki mitai, kurie vis dar įstrigę sovietinės kartos žmonių mintyse ir, nors raunami laisvos, nepriklausomos Lietuvos bei Europos vertybių, tebėra gajūs.
1. Gerbti – reiškia bijoti
Okupantams okupuotųjų bailumas – pati geidžiamiausia savybė, bet šiaip skambanti labai nesolidžiai, tad reikėjo truputį pagudrauti ir suplakti du panašius, bet tuo pačiu metu įdomiai priešingus terminus – bailumą ir pagarbą. Jei bijai kokio žmogaus – darysi, kaip jis sako, antraip žinai, kad būsi sumuštas ar net nužudytas.
Jei gerbi žmogų – darysi, kaip jis sako, nes vertini jį, jo darbus ar mintis, manai, kad jis teisingas ar kaip nors tau artimas. Taigi, suplakus šias dvi sąvokas išėjo, kad agresyvus žmogus yra gerbtinas, nes juk jis geriausiai visų vertinamas, kadangi žmogeliai dreba dėl savo kailių. Sovietmečiu tikrai buvo, ko bijoti, tad tai natūralu.
Šiais laikais galima rasti tokių „Gerbti – reiškia bijoti“ atmainų:
a) „Visada trenk pirmas, sūnau, taip įrodysi, kad nesi iš kelmo spirtas, ir visi tave gerbs!“
b) „O anksčiau tai buvo pagarba...“ (nesvarbu, apie ką kalba, ar tėvus ir vaikus, ar mokytojus ir mokinius, ar pacientus ir gydytojus – visada turima omenyje baimė. Tu besąlygiškai paklusi tėvams ne todėl, kad juos myli, o todėl, kad jie tave primuš; klausysi mokytojo ne todėl, kad jį gerbi, o todėl, kad priešingu atveju būsi nubaustas ir t.t., kitaip tariant, visiška agresijos kultūra).
O iš tikrųjų gerbti – tai žinoti, jog už negerbimą kalbantis net nebus pakeltas balsas, bet vis tiek laikyti tą žmogų autoritetu.
2. Gėdijimas – geriausia dresavimo priemonė
Jeigu reiktų išrinkti patį baisiausią, labiausiai žalojantį psichologinio smurto tipą, tai būtų gėdijimas. Gėda – vienas iš tų jausmų, kurie „užaštrinti“ sukelia žmogui daugiausia problemų: žmogus bijo rengtis, kaip nori; bijo šukuotis, kaip nori; bijo dirbti darbą, kurio nori; bijo daryti sprendimus, kurių nori; bijo net galvoti, kaip nori, nes jam įkalta, jog žmonės tik ir spokso į jį, tik ir laukia, kol jis suklups ir tada jau bus užspardytas.
Net jei asmuo protu suvokia, kad kiti žmonės ne tik, kad blogai, bet ir IŠVIS negalvoja apie jį, jam vis tiek sunku bent kiek rizikuoti: o ką kiti pasakys? Jei nesakys nieko, tai ką pagalvos? Kaip man reikės gyventi žinant, jog kiti apie mane galvoja kažką blogo? Toks žmogus save vertina tik pagal tai, kaip jį mato kiti, jis neturi jokio realaus požiūrio pats į save.
Labai gaila, bet kartais tokios mintys turi būti taisomos netgi pasitelkus vaistus, tokius kaip antidepresantai, nes žmogus tiesiog nepajėgia suvokti realybės.
O tiesa yra tokia, kad gėda – nenatūralus jausmas. Vaikai gimsta be jos, ir tik piktavališki suaugusieji gali išugdyti šį visiškai nereikalingą, į depresiją varantį bruožą. Sveikas žmogus negalvos, ką apie jį mano kiti, nes jis pats save objektyviai vertins. Ir, kaip jau minėta, kiti žmonės apie jus išvis negalvoja, nes yra užsiėmę savimi.
3. Abejingumo kultūra
Pirmiausia žmonės buvo įbauginti, o tada ne savo noru tapo abejingi. Kiek yra darytų socialinių eksperimentų – žmonės dar ir paspartindavo žingsnį, kad nereiktų kažkam suklupusiam padėti. Arba tik sustodavo ir žiūrėdavo kaip į spektaklį, kaip, pavyzdžiui, rašoma ir straipsnyje „Kraupios avarijos liudininkas: žmonės stovėjo, šnekėjo keisčiausius dalykus, bet niekas nepadėjo“. Ko norėti? Gėda plius gėdijimas lygu „Kaip aš čia dabar vienas kaip koks išsišokėlis pulsiu padėti“. Taip vienu metu pagalvoja dvidešimt nelaimės liudininkų ir lieka stovėti. Arba kokie chuliganai niokoja stotelę, o žmonės stovi ir... piktai žiūri nieko nedarydami. Valdžios rinkimai eina ir praeina, o žmonės tik piktinasi sėdėdami namuose, bet... į juos neina, nes „ir taip viskas aišku“.
Abejingiems žmonėms būtų pravartu nors kartą į ką nors emocingai sureaguoti. Galbūt nieko nenutiktų? Dangus neužgriūtų? Ir... Gal net taptumėte pilietiški?
4. Ta siaubą kelianti etiketė „stukačius“
Abejingumas abejingumu, bet yra dar viena, atskiros temos verta jo forma. Tai dar vienas šimtaprocentinis sovietizmas: „stukačiaus“, kitaip sakant, skundiko, etiketė. Atrodytų – na, argi skųsti yra gerai? Atsakymas – jokiu būdu ne, bet, kaip galima pastebėti, šiuo atveju situacija identiška pirmajai – kaip ten pagarba sutapatinta su baime, taip čia – skundimas su pilietiškumu. Pastebite, kaip „sueina“ galai? Dauguma sovietinių metodų – vienodi.
Kaip jau minėta, skųsti nėra pati garbingiausia veikla, bet tik ir tik tokiu atveju, jei tai tikrai yra skundimas, o ne... Pilietiškumas. Dažnai žmonės matydami smurtą (Saviečių tragedija) nereaguoja, nes nenori „kištis“, „skųsti“. Jiems įsišaknijęs įsitikinimas, kad tai, kas vyksta kitose šeimose, yra tabu, jiems negalima jokiu būdu kištis, nes tai ne jų reikalas, nes jie ne „stukačiai" (vėl pasireiškia gėdijimas)... Labai gaila, bet būtent „nestukačinimo“ dėka du vaikučiai atsidūrė šulinyje.
Nereikia skatinti savo vaikų kiekviena proga skųsti nusirašinėjančius bendraklasius, bet būtina pamokyti, kad matant smurtą ar neteisybę privaloma reaguoti nedelsiant, net ir esant jauno amžiaus.
5. Psichologas yra baudėjas
Lietuvoje įsišaknijusi psichologų bei psichiatrų baimė. Tarp kitko, ji yra pati pagrįsčiausia iš čia aprašytų atvejų, mat sovietmečiu visi „psicho-“ išties galėjo bet kada iš gydytojų virsti prieš režimą kalbančiųjų budeliais. Tikrai ne veltui sakoma, jog anais laikais beprotnamis laukė būtent mąstančiųjų, o ne netekusiųjų proto.
Tačiau dabar – viskas kitaip. Visi psichologiniai susirgimai yra gydomi tik su pacientų sutikimu, nebetaikomi sovietiniai metodai, kaip niekada įsigalėjusi psichoterapija (kada gydoma tik pokalbiu, o ne vaistais), kiekvienoje poliklinikoje yra dienos stacionaras, kur nesigulant į psichiatrijos ligoninę galima gauti įvairių paslaugų: relaksacijos, šokio judesio, piešimo ant vandens, filmų terapijos, bei prisijungti prie savipagalbos, grupinės psichoterapijos, užimtumo grupių.
Vis dėlto reikia paminėti, kad psichiatras/ psichologas nėra šventasis. Jis taip pat gali klysti ar netgi neturėti reikiamų savybių šiam darbui, todėl patartina:
a) įsitikinti, kad gydytojas nežiūri į jus kaip į, liaudiškai tariant, beprotį, o žvelgia kaip į sau lygų klientą;
b) aiškiai pasakyti, kad kai kurie gydytojo metodai jums nepriimtini ar dar nesate jiems pasiruošęs, pvz., staigiai atleisti jūsų skriaudėjui dar negalite, norite pirma gydytojo kabinete ant jo „išsipykti“;
c) drąsiai ieškoti geriausio varianto: jei netinka vienas gydytojas, prašytis pas kitą, jei netinka ir tas, kreiptis į kitą įstaigą. Tai jūsų teisė, kuria nusikaltimas būtų nepasinaudoti.
Taigi, siekiant tobulėti reikia išsilaisvinti iš visų savo baimių, žalingų elgesio modelių, mitų. Turite žengti tiesiai ir tik į priekį, nesigręžioti atgal. Viskas, kas buvo bloga, jau praeitis, ir metas pakelti galvą, kurią taip ilgai buvote nuleidęs. Pasaulis šiomis dienomis kaip niekada atviras, laisvas ir tolerantiškas. Jūs, būdamas savimi (o ne kažkieno kito išgalvotu idealu), neabejotinai rasite savo vietą po saule. Nes esate to vertas.
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – ketvirtasis straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.