Net ir šiomis dienomis, kai žmonės skaičiuoja kiekvieną savo dienos sekundę, mes nepagailime laiko pamatyti įspūdingų teatro vaidinimų tam, kad patenkintume savo vidinį pasaulį emocijų gausa. Tačiau kaip ši meninės išraiškos priemonė sugebėjo išlaikyti savo savitumą ir populiarumą per šitiek amžių? Kaip jis keitėsi bėgant laikui ir ar ankstesniųjų amžių šedevrai populiarūs šiandien? Pagaliau, ką teatras reiškia man pačiam?
Mano manymu, viena iš teatro ypatybių yra jo žanrai, nes kai žmogus liūdi, jis nenori dainuoti arba jeigu širdyje pavasaris – jam nesinori verkti... Tuomet žiūrovas turi pasirinkimą iš teatro žanrų meniu kaip, antai, komedija, tragedija, tragikomedija. Tai leidžia žiūrovui pasirinkti reginį pagal jo dabartinę nuotaiką, kuris jį šią akimirką guostų arba džiugintų. Antroji teatro ypatybė – kaukės. Senovėje buvo tikima, kad užsidėjus kaukę žmogus įgaudavo stebuklingų galių, kaukės būdavo dėvimos ritualų metu. Teatras parodė, kad jomis galima perteikti žmogaus emocijas, jo vidinius išgyvenimus ar net atskleisti žmogaus būdą. Kaukės buvo naudojamos jau Antikoje, vyrai dėvėdavo kaukes spektakliuose, vaidindami moteris, nes joms buvo draudžiama vaidinti. Taigi, teatro unikalumas ir ypatybės išlaikė neblėstantį populiarumą iki šių dienų.
Žinoma, kadaise teatras neatrodė taip, kaip šiandien, aptariant jo išorę, tačiau žmogus yra toks sutvėrimas, kuris ieško vis geresnių ir tobulesnių kūrinių, vis tobulina esamus dabartinius žmonijos laimėjimus, ir teatras – ne išimtis. Pirmasis graikų teatras turėjo apvalią aikštelę, ji buvo vadinama orchestra, šioj aikštelėje dainuodavo choras ir vykdavo spektaklis, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito. Po ilgų bandymų pastatyti ilgalaikį teatrą (akmeninį) graikams tai pavyko IV a. pr. Kr. Romėnai perėmė egzistuojančius graikų teatrus, tačiau jų teatrai buvo daug didingesni ir puošnesni. Jie buvo statomi ant plokščios žemės su dirbtinėmis sienomis ir terasomis. Reziumė norėčiau pasakyti, kad žmonės vis juda į priekį visomis sritimis, neužmiršdami ir kultūros.
Manyčiau, kad daugelis yra girdėjęs garsųjį Renesanso dramaturgą Viljamą Šekspyrą ir jo garsiąją dramą „Hamletas“. Pats V.Šekspyras yra anglų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. „Hamletas“ – tai drama, kurioje humanistas vienas kovoja prieš jį supantį blogį, taip pat svarstomi egzistenciniai klausimai. Ši pjesė, kuri buvo baigta rašyti 1601m., buvo ir yra populiari dėl jos turinio, nes egzistenciniai klausimai visuomet buvo aktualūs. Dabartiniame amžiuje taip pat netrūksta pasvarstymų šiais klausimais. Taip pat dar viena garsi filosofinė drama, parašyta Johano Volfgango Gėtės, yra „Faustas“. J. V. Gėtė, tai vokiečių rašytojas, humanistas, politikas, mokslininkas ir filosofas. Vienas svarbiausių vokiečių švietimo epochos rašytojų. Mano minėta rašytojo knyga „Faustas“ buvo dviejų dalių: pirmoji dalis baigta rašyti 1806 m. , o antroji dalis – 1831 m. Vienas įdomiausių faktų yra tai, kad šias knygas J. V. Gėtė rašė kelis dešimtmečius ir joje rašytojas atspindi savo gyvenimą.
Aš vis dairausi po užsienį, kai mes taip pat turime garsių dramaturgų! Kazys Saja – lietuvių rašytojas, dramaturgas, prozininkas, kuris parašė kūrinius kaip, antai, „Komedijos“, „Lažybos“ ir daugelį kitų. Norėčiau pasakyti, kad šedevrai, nepriklausomai nuo to, kada jie buvo parašyti, turi išliekamąją vertę, kuri neišnyksta per daugelį metų.
O dabar norėčiau papasakoti, ką teatras reiškia man. Visų pirma, tai proga praplėsti akiratį, pasotinti savo vidinį pasaulį emocijų gausa. Kiekvienas teatro spektaklis yra savotiškas ir unikalus. Man atmintyje geriausiai išsilaikęs „Spragtukas“, šį kūrinį mačiau tada, kai pirmą kartą buvau teatre. Mano nuomone, teatre mes patys dalyvaujame kiekvieną dieną – gyvenimas kaip spektaklis. Dažnai matome žmones ir mąstome, ar jie nuoširdūs, ar tik užsidėję kaukes, kurios apgaudinėja mus ir juos pačius. Bandome atsirinkti draugus, kuriais galėtume aklai pasitikėti, tačiau tai ir vėl nėra paprasta, nes kai kam rūpi tik pasinaudoti tavimi užsidėjus „draugo“ kaukę. Gyvenimas, likimas – tai scenarijus, kurį rašome kiekvieną dieną ir spektaklis, kuriame mes vaidiname pagal savo parašytą scenarijų.
Apibendrinant norėčiau palinkėti, kad visi parašytume nuostabų savo gyvenimo scenarijų, kad vėliau galėtume didžiuotis savo pastatytu spektakliu!
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 20 straipsnis konkursui.
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.