Domiuosi šiais apdovanojimais ir per televiziją juos žiūriu jau keletą metų.
Nežinau, kodėl žvelgti į didvyrius smagu. Jie įkvepia daryti kažką gera. O gera jie daro ne tik Lietuvoje. Net išvykę svetur jie gina ir garsina Lietuvos vardą savo žygdarbiais. Tai kur kas geresnis užsiėmimas nei teisti ar kritikuoti savo gimtąją šalį. Džiaugdavausi ir džiaugsiuosi tokiais projektais, kurių metu pagerbiami šalies drąsiausieji, labiausiai nusipelnę žmonės – didvyriai.
Didvyris – tai žmogus, pasižymėjęs savo darbais. Didvyriai dažniausiai yra tylūs žmonės (netiesiogine prasme). Tai žmonės, kurie apie savo herojiškus darbus užsimena labai retai, nelinkę jais didžiuotis. Jie dažnai sako: „Jeigu toje situacijoje būčiau ne aš, tai kitas žmogus būtų pasielgęs taip pat“. Gaila, bet tikrai ne visi taip pasielgtų. Dažnas išsigąsta, pabėga ar nutyli apie tai. O šie žmonės, rizikuodami savo sveikata ar net gyvybe, ryžtasi išgelbėti kitą, artimą arba visai nepažįstamą, jo gyvenime galbūt pirmą kartą tik labai nemaloniomis aplinkybėmis sutiktą žmogų.
Labiausiai džiugina, kai apdovanojami yra patys mažiausi. Nesvarbu, mergaitė ar berniukas, jie ryžtasi padėti kitiems. Manau, kad gelbėdami savo broliukus, tėvus ar senelę, jie negalvoja, kaip po kelių mėnesių ar metų stovės apdovanojimų scenoje ir atsiims visus padėkos prizus. Jų vertybės kitokios. Jie labiau vertina atsakomybę, meilę ne tik sau, bet ir kitiems, pareigą ir daug kitų svarbių vertybių ir žino, kad išgelbėtas artimas arba visai nepažįstamas žmogus yra kur kas daugiau nei labai mėgstamos lego kaladėlės ar lėlės. Matydama mažo berniuko ar mergaitės atliktus žygdarbius, suvoki, jog iš jų tikriausiai užaugs gerbtinos asmenybės.
Taip pat tenka pastebėti, kad didžiausi mūsų šalies didvyriai būna paprasti piliečiai. Piliečiai, kuriems svarbus esi „tu“. Gelbėjant žmogų jiems tikriausiai mintyse sukasi motyvaciniai žodžiai: „Aš galiu! Aš tai padarysiu, nesvarbu, kiek tai kainuos“. Po tokių poelgių jie tampa daugiau nei paprasti. Jie tampa mūsų herojais.
Kita vertus, jeigu eini palei upę ir joje matai skęstantį, suvoki, kad reikia padėti, bet tą pačią akimirką užvaldo dvejonės, kyla beprasmiai klausimai. Ir visi jie sukasi aplink „aš“. Pirmiausia galvoji, o kas man iš to? Kodėl aš, o ne kiti turi padėti? Dažnas pamiršta kitą, nes egzistuoja tik „aš“. Kai galvoji tik apie save, priežasčių, kodėl nereikia padėti bėdoje, iškyla begalė. Priešingai, kai mąstai ne tik apie „aš“, padėti kitam atsiranda dvigubai daugiau priežasčių nei gali įsivaizduoti. Ir juos puikiai atskleidžia Konfucijaus žodžiai: „Suvokti pareigą ir jos nevykdyti – tai bailumas“.
Tikiu, kad šis projektas gyvuos dar daug metų ir didvyrių tik daugės. Tikiu savo šalies žmonėmis, jie nusipelnė šio vardo. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis. Ir, manau, Lietuvai reikia pamatyti ir tikrus, o ne tik apsimetinėjančius herojus. Juk smagu padėkoti tiems, kurie savo drąsa įrodė, jog padėti gali kiekvienas, nepaisant nei amžiaus, nei žmogaus padėties visuomenėje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą!
Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.