1. Mokinio krepšelis. Dėl jo visos mokyklos priima praktiškai visus, kas tik ateina: nesvarbu, kaip mokosi, kaip elgiasi. Bet koks mokinio žinių lygis, jei mokinys 8, 10 klasę baigia su „ketvertu“, o po to mokosi gimnazijoje? Daug kas sako, kam gimnazijos juos priima, bet gimnazijoms irgi reikia gyventi. Juk mokinys – tai krepšelis. Ir nė vienas mokyklos vadovas manęs neįtikins, kad sakydamas, jog jiems rūpi kiekvienas vaikas, yra nuoširdus. Būkim „biedni“, bet teisingi – pirmiausia visiems rūpi krepšelis. Lygiai taip pat mokykla, ypač mažesnė, dažnai užsimerkia prieš bet kokį mokinio elgesį ir mokymąsi – juk išeidamas išsineš pinigus. Apie kokią mokymosi kokybę galima kalbėti, kai klasėse sėdi tik „krepšeliai“?
Mokiniai krepšelio politiką seniai perkandę. Žino, kad gali bet kaip mokytis, niekas jų iš mokyklos neišmes, kad ir kaip bebaigsi mokyklą, jei norėsi, įstosi praktiškai bet kur, net ir į aukštąją mokyklą. O neretai tiek mokiniai, tiek jų tėvai ir šantažuoja mokyklą dėl mažiausios smulkmenos sakydami, kad „išeisim“.
Lygiai taip pat – tik dėl krepšelio – neretai mokykliniai autobusai ir dėl 1 mokinio važiuoja net 10 km (čia tas vadinamas lėšų taupymas...).
Kiek buvo kalbama apie krepšelio netobulumą, bet ŠMM, vietoj to, kad išspręstų šią problemą, krepšelius perkėlė į aukštąsias mokyklas. Dabar šaukiama, kam priima aukštosios mokyklos studentus su žemais pažymiais. O kas belieka, esant tokiai sistemai, aukštajai mokyklai?
2. Didelės klasės. Kokia mokymo kokybė klasėje, kurioje 25-30 mokinių? Net ir sovietinė santvarka suprato, kad norint ko nors gerai išmokyti, klasėje turi būti apie 15 mokinių. Labiausiai sovietinei santvarkai rūpėjo, kad mes gerai išmoktume rusų kalbos, todėl per šio dalyko pamokas klasės ir buvo buvo dalijamos į grupes.
3. Jungtinės klasės. Kad ir kaip beorganizuosi darbą, tokiose klasėse vienai klasei teks ne 45 min pamokos, o 22,5 min. Ar gali tinkamai mokomąją medžiagą įsisavinti mokinys per dvigubai trumpesnį laiką, negu skirta? Kaip gali vaikas susikaupti, dirbti, galvoti, jei tuo metu mokytojas aiškina kitiems, kitos klasės mokiniai atsakinėja, skaito ir pan. Be to, mokiniui nepakanka vien tik užduoti skaityti, rašyti, spręsti, skaičiuoti, bet reikia ir paaiškinti, patikrinti. Kad ir kaip mokytojas besistengtų, beorganizuotų darbą tokioje klasėje, vienu metu pasidalinti į 2 dalis jis negali.
4. Mokyklinis autobusas. Dėl jo grafiko dažnai neįmanoma organizuoti popamokinės veiklos, papildomų konsultacijų ir kita, nes vaikas iš karto pasako: „Man autobusas“. O pabandyk vaiką palikti nuo autobuso.
Valdžios atstovai džiaugiasi, kad uždarydami mokyklas taupo lėšas. Tačiau ar gali kokybiškai mokykloje mokytis mokinys, ypač pradinukas, jeigu jis dėl to taupiojo pavėžėjimo namuose prikeliamas 6 val ryte? (Šioje vietoje reiktų paridenti akmenį ir į tėvų daržą. Nors neretai mokykla yra čia pat, vos už keliasdešimt metrų, bet tėvai jau pirmoką sodina į mokyklinį autobusą, kuris jų vaiką veža į mokyklą už 10-20 km).
5. ŠMM reformų organizavimas joms nepasirengus. Paskutinis to pavyzdys, kurį turbūt galima dėti kaip pavyzdinį į bet kokį vadovėlį – šiais mokslo metais pradėtas darbas pagal atnaujintas lietuvių kalbos programas. Kiek lituanistai beskambino varpais, kad tai daroma skubotai, nepasiruošus, niekam nebuvo įdomu. Koks rezultatas? Jei 5 ir 9 klasėms vadovėliai buvo šiaip ne taip išleisti mokslo metų eigoje, tai 7 klasės mokiniai literatūros vadovėlių iki šiol neturi. Gal licėjaus lygio mokiniai gali mokytis be vadovėlio, bet eilinės mokyklos – nelabai.
6. Buldozerinis reformų stūmimas, mokytojų ir visuomenės nuomonės ignoravimas. Tik ką mano pateiktas pavyzdys puikiai tinka ir šiai problemai iliustruoti. Ir tai tik vienas atvejis iš daugybės. Dabartinis atvejis su mokslo metų prailginimu – lygiai tas pats. Panašu, kad tas pats laukia su etatiniu apmokėjimu, vėl keičiamu 10 kl. lietuvių kalbos PUPP (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas – red. past.).
LRT „Forume“ buvo keliama mintis, kad ŠMM ir mokytojai turėtų susėsti ir bendrai ieškoti sprendimų. Mokytojai nuolat teikia savo pasiūlymus, bet ŠMM atstovai to visai nenori girdėti. Būna net ir taip, kad ministerijos atstovai, pristatydami savo projektus, pasikviečia į susitikimus mokytojus ir jiems duoda suprasti: „Jūsų nuomonė mums neįdomi. Esate pakviesti tik dėl protokolo“.
Ministrai keičiasi, bet požiūris – ne. Tą patį galima pasakyti apie dabar prastūminėjamą mokslo metų prailginimą. ŠMM atstovai važinėja po Lietuvą ir pristato šį projektą. Nors susitikimuose dauguma nepritaria, vardija argumentus, tačiau ŠMM atstovai tokių susitikimų pabaigoje lyg niekur nieko toliau atkakliai kartoja, koks reikalingas mokslo metų prailginimas. Panašu, kad jau viskas nuspręsta, o susitikimai – tik dėl protokolo.
7. ŠMM nelabai žino, kaip iš tiesų gyvena mokykla. Ar gali būti kitaip, jeigu ministerijos darbuotojai bei ministrai dažniausiai niekada nėra dirbę mokykloje arba tai esą darę prieš nežinia kiek metų. Ministru neretai vos ne paskutinę minutę, pagal partinę liniją paskiriamas asmuo, visai nesiorentuojantis švietimo sistemoje. Mokyklų tikrintojai, pradedant švietimo skyrių inspektoriais, atvykę į mokyklą „švietimo problemų“ paprastai ieško tik popieriuose (beje, apie tai mokykloms pranešę iš anksto). Ką gali apie švietimo problemas sužinoti ministras, vizito metu mokykloje pabuvęs gerą pusvalandį? Lankymosi metu dažniausiai bendraujama tik su mokyklos administracija, o eilinio mokytojo nuomonė niekam neįdomi.
Tad ar galima išgydyti ligonį, jei nežinoma ligos diagnozė?
8. Reformų organizavimas orientuojantis į Vilniaus licėjaus mokinių lygį. Reformų metu keliama žinių, gebėjimų kartelė leidžia manyti, į kokį lygį orientuojamasi. Bet licėjaus mokinių žinių lygis, motyvacija ir visa kita ryškiai skiriasi nuo daugumos likusių Lietuvos mokyklų ir mokinių.
9. Silpni mokiniai. Kaip nebūtų gaila, bet dėl įvairių priežasčių mokiniai mokymosi požiūriu silpnėja, ir jie negali pasiekti dabar iškeltą žinių, gebėjimų kartelę. Tokį mokinį gali mokyti kiek nori, bet jis, kaip sakoma, aukščiau bambos neiššoks. Juk su „Žiguli“ 200 km greičio nepasieksi. Lygiai taip pat licėjaus vaikinų krepšinio komanda netaps LKL čempionais, net jei juos treniruotų J. Kazlauskas, o jie treniruotųsi 13 mėnesių per metus po 25 val per parą.
10. Per sunkios programos. Tai puikiausiai iliustruoja, kad daug tėvų savo mokiniams, ypač vyresnėse klasėse, samdo korepetitorius. Kam reikalinga mokyklos kurse tokios temos, kurių turėtų mokytis tik to dalyko studentai aukštosiose mokyklose? Kam reikalingos temos pagrindinės mokyklos kurse, jei jos geriausiu atveju galėtų būti vyresnėse klasėse? Kam reikalingi tokie tekstai, uždaviniai, kuriuos net patys mokytojai sunkiai supranta ir išsprendžia?
11. Programos prikištos nereikalingų temų. Tokių temų apstu kiekviename mokomajame dalyke.
12. Nuolat besikeičiančios programos. Vos tik mokytojai įsisavina naujas programas, įsidirba pagal jas, jos vėl keičiamos. Vėl reikia eksperimentuoti, ieškoti, bandyti.
13. Vadovėlių leidimo verslas. Galima sakyti, kad vieša paslaptis, jog vadovėlių leidimas – be galo pelningas verslas. Ar ne čia slypi programų keitimo priežastis? Juk nauji vadovėliai bus reikalingi tik pakeitus programas.
14. Mokytojas-klasės vadovas. Ar gali mokytojas kokybiškai atlikti savo kaip dalyko mokytojo darbą, kai tuo pačiu metu turi rūpintis auklėtojo veikla? Klasės vadovo rūpesčiai gali jį priversti nutraukti vedamą pamoką, užklupti pertraukos metu ar po pamokų namuose. Kiek klasės vadovui nervinių ląstelių kainuoja šis darbas, kaip išbalansuoja jo kaip dalyko mokytojo darbą žino tik tas, kas dirba šį darbą. O atlygininimas už tai – grašiai. (Išeitis? Atskiras klasės vadovo etatas su normaliu atlyginimu).
15. Mokytojo nežinomybė dėl rytojaus. Kaip pažiūrėsi, bet kone kiekvienas mokytojas šiandien nėra tikras dėl savo ateities. Praktiškai yra tokia situacija, kad bet kuris mokytojas, baigęs mokslo metus, nežino, kiek turės pamokų kitais mokslo metais, ar iš viso turės darbo. Dėl mokinių migracijos, uždaromų mokyklų jis gali iš viso likti be darbo, gali gauti kitas klases negu mokė ir pan. Kaip bekalbėsi, bet ši nežinomybė mokytoją, kaip ir kiekvieną dirbantį žmogų, pasąmonėje veikia.
16. Mokytojų darbas keliose mokyklose. Daug mokytojų dirba 2-3 mokyklose. Neretai net per vieną dieną pamokas turi 2 mokyklose. Bet ar kaltas mokytojas, kad norėdamas išgyventi, išlaikyti šeimą priverstas taip elgtis?
17. Mokinio teisės, elgesio problemos. Kadangi šia tema prirašyta daugybė straipsnių, todėl dabar plačiau nesikartosiu.
18. Emigracija, socialinės problemos, mokymosi motyvacijos nebuvimas. Ar gali mokytojas pasiekti mokymosi kokybės, kai mokinys jau nuo 5-os klasės pradeda sakyti, kad jam tas pats, kaip jis mokosi, nes sulaukęs 18-os išvažiuos dirbti į užsienį? Kaip rodo patirtis, dažniausiai taip ir nutinka, nes neretai ten jo jau laukia tėvai. Ar galima siekti mokymosi kokybės, kai jo tėvai užsieny, o jis gyvena tik su seneliais (nes tėvai užsieny), kurių neklauso? Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Be to, motyvacijos nebuvimą lemia ir mano minėtos mokinio krepšelio problemos.
Dažnai kalbame, kad vaikas nesimoko, neatlieka namų darbų, neatsineša mokymosi priemonių. Tačiau neretai pasidomėjus namų aplinka, kurioje jis gyvena, paaiškėja, kad stebėtis reikia, jog, esant tokiai jo namų aplinkai, jis iš viso ateina į mokyklą, čia bent kažkiek dirba pamokų metu.
19. Tėvų abejingumas. Jokiu būdu nenoriu užgauti visų tėvų. Tikrai yra daug nuoširdžių, savo vaikais besirūpinančių, visada mokytojui ir klasės vadovui padedančių tėvų. Bet, deja, yra ir tokių, kurie savo vaikais visai nesidomi, mokykloje nesilanko, pažymių knygelės ar el. dienyno neatsiverčia, į mokyklą bei mokytoją žiūri kaip į didžiausią priešą ir pan. Pateiksiu porą tokių tėvų požiūrio chrestomatinių pavyzdžių. Čia bus mokinių žodžiai: „Man mama sakė, kad jei tas ir tas mokytojas tau ką nors sakys, pasiųsk jį na...“. „Mano tėtė sakė, jog pasikeis telefono numerį, kad neskambintų mokytojas“. Pavyzdžių sąrašą galėtų tęsti dauguma mokytojų.
20. Nuostata „Dėl visko kaltas mokytojas“. Dabar vyrauja nuostata, kad dėl vaiko pažymio, paprastai nepatenkinamo, jo elgesio, paprastai blogo, kaltas tik mokytojas. Pakanka mokytojui pradėti kelti šias problemas, ypač mokinio elgesio pamokoje, jam dažniausiai iš karto pasakoma: „Nesusitvarkai – eik lauk iš mokyklos“.
21. Švietimo strategijos nebuvimas. Kaip nežiūrėsi, bet faktai kalba patys už save. Atsigręžę atgal pamatysime, kad nuo 1990-ųjų kokią tik mokyklą nekūrėme: ir tautinę, ir skandinavišką, ir vakarietišką, ir dar nežinia kokias. Dabar dairomės į Estiją. Bet realybė tokia, kad tokiu blaškymusi taip išbalansavome švietimo laivą, kad jis šiandien atsidūrė sausumoje prie suskilusios geldos. Kur eiti toliau, ką daryti – ministerija pati nežino, o mokytojų girdėti nenori.
22. Mokyklų gyvenimas šia diena. Kaip minėjau, ŠMM su nesibaigiančiom reformom visą švietimo sistemą įstūmė į aklavietę. To pasekmėje beveik visos mokyklos - tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštosios – dabar gyvena tik šia diena: kaip nors susikoplektuoti šiems mokslo metams ir išgyventi. Jei išgyvensim – tada galvosim apie kitus metus. Ir taip kasmet.
23. Popierizmas. Nors kiekviena nauja valdžia bei nauji ministrai vis žada mažinti popierizmą mokykloje, bet iš tiesų jo nė kiek nemažėja. Mokytojai ir toliau priversti rašyti, kurti daugybę įvairių planų, programų, ataskaitų, strategijų ir pan.
24. Sistema 8+4. Drįstu manyti, kad ši sistema šiandien irgi prisideda prie mokymosi rezultatų kokybės. Realybė tokia, kad daugumoje pagrindinių mokyklų ir kaime, ir mieste 9-oje klasėje lieka tik tie, kurie mokymąsi po 10 klasių tęs (jei iš viso tęs) tik profesinėje mokykloje. Daug šių mokinių gyvenime bus geri darbininkiškų profesijų darbuotojai, bet mokymosi požiūriu tai silpni mokiniai. Neretai būna taip, kad mokytis lieka tik besimokantys pagal pritaikytas programas, be jokios mokymosi motyvacijos ir pan. Kokių mokslo aukštumų su jais galima pasiekti? Kam šiuos mokinius bandyti mokyti 9-10 klasių kurso, iš kurio jiems gyvenime beveik nieko nereikės?
Dėl šios sistemos ypač kenčia vidutinių gabumų mokiniai. Jie mokytųsi pagrindinėje mokykloje, bet išėjus geresniems mokiniams, nenori likti su silpnaisiais ir taip pat eina į gimnazijas. O ten dėl įvairių priežasčių jiems mokytis per sunku.
(Kokia išeitis? Gal svarstyti apie grįžimą prie sistemos 9+3?)
25. Mokytojas-vergas. Dėl daugybės mano paminėtų ir nepaminėtų priežasčių šiandien mokytojas mokykloje yra vergas. Ar toks mokytojas - vergas gali pasiekti gerų mokymosi rezultatų, tinkamai ir kokybiškai auklėti jaunąją kartą?
26. Valstybės skurdas. Norint ne vieną mano paminėtą problemą išspręsti, reikalingi pinigai. Deja, valstybė kasmet ritasi bedugnėn, ir pinigų nėra.
27. ... (palieku tęsti kitiems, nes problemų tikriausiai yra ir daugiau).
Taigi tokios problemos mano akimis. Jų daug, jos tarpusavy persipynę. Norint jas išspręsti, reikia ne tik ŠMM, bet ir kitų ministerijų pagalbos. Bet...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!