Mokausi dar tik dešimtoje klasėje. Nesu tobula mokinė. Tikrai – kartais, kai mokytoja dar aiškina pamokos temą, į kitą klasės galą sviedžiu rašiklį jo paprašiusiajam, kartais negaliu nustoti juoktis, kartais puolu ginčytis dėl įvairiausių keistų faktų. Labai dažnai (patvirtins bet kuris mokytojas) taisau mokytojus, kai jie padaro gramatinę klaidą. Kartais pamokose būnu labai plepi, bet kartais iš manęs neištrauksi nei žodžio. Bet visada laikau mokytojus savo draugais, visada, įbėgdama į kabinetą, skubu pasisveikinti ir paklausti, kaip praėjo diena. Dažnai mokytojus mano ridenama saulė nudžiugina, bet pastarosiomis dienomis... net ir linksmiausieji mano gimnazijos mokytojai visai neatrodė linksmi.
Kartą, kai siaubingai burnojau ant vieno dalyko mokytojo (dar tais laikais, kai gimnazijoje nesimokiau), prie manęs ir mano draugių buvusi maža mergaitė paklausė, ar galėčiau taip šnekėti, jei mano mama būtų mokytoja?
Žinot, čia mano galvoj įvyko visiškas perversmas. Supratau, kad esu pilkesnė už tą pilką masę ir nuo tos dienos man širdį suskausdavo labiau, nei pačiai mokytojai, kai ją klasėje ar už akių kas riebiai ir negailestingai pašiepdavo. Kartą man teko išgirsti, kaip mokinys pašiepė mokytoją, neseniai palaidojusią savo vyrą. Jai pasakiusi, kad Mokytoja našlė ir apie tai šnekėti nėra moralu, šūvis buvo antras. Ir daug riebesnis.
Bet nesiskaitymas – tik moralinis fragmentas.
Aš nekalbu apie žiaurų mokytojų negerbimą, apie supertėvelių laiškus, žinutes ir skambučius ginant savo išlepusius vaikus su „Kodėl mano Petriukytis (čia, suprask, kai iš deminutyvo varai ekstra deminutyvu) gavo duuuu?“ ir apskritai visais „Mokytoja ir tik mokytoja kalta, kad mano Petriukytis nieko nemoka“, nedrįstu kalbėti net apie tuos pačius prailgintus mokslo metus, kai tam nebuvo dorai ruošti nei pedagogai, nei mokyklos, nei mokiniai, nedrįstu net skaičiuoti, kiek nervinėmis ligomis sirgusių ar sergančių mokytojų pažįstu...
Bet nepriklausomai nuo to, kiek leidžia mano užimamos pareigos veiklose ar tam tikrose srityse, aš nebijau kalbėti apie tai, nes svajoju apie pedagogo profesiją. Juokinga užsispyrėlė, tiesa? Juk tiek vykstančio šlamšto, o aš dar tikiu, kad valdžia nuplaus nuo savęs purvus...
Aš manau, kad mokytojus palaikyti reikia. Kad už streiko nesislepia tik atlyginimas. Anaiptol – vieną kartą su viena drauge diskutavome, kad moralinis skurdas trissyk baisesnis už materialų. Ir tikrai. Už to slepiasi ir pagarba, ir atjauta, empatija... Kartais pamąstau, kad tai, kas vyksta už kabineto durų, būna kažkas daugiau, nei už operacinės. Dabar greit mano galvoje užsiplieskė kita filosofinė mintis – be tų pačių mokytojų juk nebūtų nei chirurgų, nei valdžios tarnautojų... Tai kodėl tylime ir negerbiame pedagogų?
#ŠMM, atėmėt iš mano mokytojų šypsenas, didžiumos akis aptemdėt. Atsimerkit! Ar suprantat, kad įbauginti nebegalit? Kodėl užsimerkiate prieš tiesą ir jokiais būdais nesistengiat vykdyti pažadų? Kur dingo „Mokytojo profesija – prestižinė“?
Šiandien streiką pradėjo ir mano mokykla. Šilutės pirmosios gimnazijos mokytojai, mes, mokiniai, esame kartu su Jumis ir visada tik už Jus. Nepasiduokit, mūsų kibirkščių inžinieriai.
Pateikiame originalų autorės feisbuko įrašą: