Man mokykla, švietimas visada buvo šventa sfera. Čia nėra kyšių, kaip kad sveikatos sistemoje, nesveikos konkurencijos, kaip versle. Švietimo žmonės išsilavinę ir kultūringi, jie pavyzdys vaikams. Dabar viskas byra. Man sunku vertinti, ar tokia jau sunki mokytojų padėtis. Mano vaikų (dešimtokės ir septintokės) mokytojai nesiskundžia ar bent tėvų tie skundai nepasiekia. Tačiau man atrodo visiškai nepriimtinas streiko rengėjų būdas kaltinti kitus nerenkant žodžių, agresyvumas ir nekultūringumas. Tai tiesiog išeina ne tik už mokytojo, bet ir bet kokio žmogaus etiško elgesio ribų. Tikrai nenorėčiau, kad mano vaikus mokytų tokie mokytojai, kurie ką tik iškoliojo kitą, nesvarbu, ar tai ministrė, ar šiaip žmogus.
Taigi man gaila švietimo ir mūsų vaikų ateities. Mokyklose jau seniai reikėjo padaryti esmines permainas, leisti iš darbo išeiti visiems nenorintiems dirbti. Bet koks nemalonus darbas yra kančia ir dirbančiam, ir skriauda pačiam darbui. O ką jau kalbėti apie tokią svarbią profesiją kaip mokytojas. Nereikia versti mokytojų dirbti, geriau sudaryti jiems sąlygas pasitraukti. Bent jau miestuose yra daug kitokių darbų, kur nevargina vaikų triukšmas. Priimkime į mokyklas jaunus žmones, yra tokia programa „Renkuosi mokyti“, girdėjau tuos jaunus specialistus per radiją. Širdis džiaugiasi klausant. Gal geriau mažiau tų mokytojų, bet geresnių ir laimingesnių? Taip pat galima ir nuotolines pamokas daryti internetu. Dabartiniai vaikai labai daug laiko praleidžia internete, manau, kad tikrai galėtų ir pasimokyti kai kurių labiau teorinių dalykų, pavyzdžiui, istorijos.
Jei pamoka būtų įdomi, net ir versti nereikėtų. Žodžiu, išeičių galima rasti. Demokratinėje santvarkoje darbas nėra vergovė, jei nepatinka, bet kada gali išeiti. Ir tai gal būtų humaniškiausias sprendimas savo ir kitų atžvilgiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.