Nėra atgailos, nėra ir išpažinties. Viskas labai paprasta. Į bažnyčios veiklą nesigilinau, nelabai ir rūpėjo.
Bet paaugo vaikai ir dėl tradicijų, ne kitokių paskatų, nusprendžiau, kad vyresniam sūnui laikas priimti pirmąją komuniją. Apie pasiruošimą nerašysiu, dauguma apie tai žino ir čia atskira diskusija. Taigi, visus metus mes (ir aš kartu su sūnumi) mokėmės ir ėjom į bažnyčią. Atėjo didžioji diena, po kurios mano sūnus pareiškė: „Viskas, daugiau jokios bažnyčios, jokio Dievo, nebetikiu ir nebenoriu.“
Na, tikslas buvo visai kitoks, o jis bažnyčią visai atstūmė. Nors, atvirai pasakius, toks jo pasakymas manęs net nenustebino, nes pati jaučiausi labai panašiai. Kodėl? Kartą per mėnesį ėjau į pamokėlės tėvams. Vieną kartą drąsusis kažkieno tėtis paklausė kunigo, kodėl jis turi atlikinėti išpažintį kunigui, bet negali to padaryti tiesiogiai Dievui arba tam žmogui, kuriam nusikalto. Kunigo atsakymas mane tiesiog suglumino. Jis pradėjo aiškinti apie nepasiekiamą Dievo karalystę, kalbėjo labiau bendromis, bauginančiomis frazėmis, bet esmės taip ir nepasakė.
Grįžusi namo kažkaip buvau sujaudinta šios diskusijos ir pradėjau domėtis, iš kurgi atsirado tradicija eiti išpažinties. Informacijos radau tikrai nedaug, bet iš surastos man pasirodė, kad tai yra bažnyčios sugalvotas dalykas. Tai per kitą pamokėlę paprašiau kunigo, kad papasakotų man išpažinties atsiradimo istoriją. Atsakymas buvo panašus į tą, kurį radau internete. Taigi, natūraliai kilo kitas klausimas: kodėl gi bažnyčia teigia, kad Dievui svarbu, kad išpažintis būtų atlikta būtent kunigui? Toks klausimas jam akivaizdžiai nepatiko. Kunigas pasakė, kad vien mano mintys yra nuodėmė ir tokios man kylančios abejonės nieko gero man nežada. Hm, ir vėl susinervinau. Prašiau tik atsakymo, logiško, pagrįsto, nes man rūpi žinoti. Atsakymo negavau.
Pagalvojau dar apie emigravusius į užsienį draugus. Jie daug metų gyvena Vokietijoje, ten susituokė ir susilaukė vaikų. Kadangi yra tikintieji, tai labai nori bažnytinės santuokos. Bet jiems labai rūpi, kad ji vyktų Lietuvoje, kad susirinktų visi jų draugai ir giminės. Ir ką gi, bažnyčia jų netuokia, nes jie atvažiuoja į Lietuvą trumpam ir negali praeiti pasiruošimo santuokai kursų. Taigi, einant išpažinties jie negauna nuodėmių išrišimo, nes gyvena nesusituokę, o sutuokti bažnyčia jų negali, nes jie nelankė kursų.
Pagalvokim apie Dievą: ar jam rūpi tie bažnyčios sugalvoti kursai, ar jis tikrai nori atstumti tą gražią šeimą, kuri vis ieško kelio į bažnyčią, o pastaroji vis užtrenkia jiems duris? Tai kur yra meilė, atlaidumas, gailestingumas ir kitos vertybės, kurios yra taip garsiai deklaruojamos? Ar tikrai bažnyčia tinkamai atstovauja Dievo valią ar savivaliauja?
Kaip savo rašliavos apibendrinimą prisiminiau anekdotą. Ateina žmogelis į bažnyčią, o čia bobutės pradeda jį mokyti: ne ten stovi, ne taip apsirengęs, ne taip meldiesi. Susinervina žmogus, išeina verkiantis, o čia dangus atsiveria ir Dievas jo klausia: „Ką, išvarė?“. „Išvarė“. „Neliūdėk, – sako, Dievas, – mane jau seniai iš ten išvarė...“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti mintimis? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.