Noriu papasakoti apie savo skausmą, kuris man nutiko Lietuvoje. Kai dukra ištekėjo, sunku buvo ją sergančią slaugyti, nes jos vyras tam prieštaravo – laikė ją savo privačia nuosavybe.
Nepaisant to, vis tiek su ja neišsiskyriau nė vieną jai sunkią akimirką, nors žentas ir vadino mane baisiausiais žodžiais, žemino sergančios dukros akyse... Aš ištvėriau pažeminimą ir jausdama didelį skausmą išlydėjau mylimą dukrą į paskutinę kelionę.
Vaikų dukra su vyru neturėjo, tad išspręsti turtinius klausimus sekėsi sunkiai. Padedant žento tėvams, ir man teko lašas iš „jūros“, bet kiek prakaito nutekėjo, dirbant užsienyje, kad pagerinčiau sutuoktinių buitį, išgyvenant dukros netektį, jaučiant žento pažeminimą... To neatpirksi niekuo ir niekas to nesupras, kas to nėra išgyvenęs.
Lieka tik klausimas, ar bus laimingas likęs vyras, pagerinęs savo buitį kito prakaitu? Nepaslysk.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi. Galite papasakoti kaip panašioje situacijoje atsidūrėte jūs? O gal su vyro ar žmonos tėvais sutariate puikiai? Laukiame Jūsų minčių žemiau arba el. paštu pilieciai@delfi.lt: