Progresyvusis vs tradicionalistinis keliai
Galima sakyti, kad dabar Lietuva yra tam tikroje kryžkelėje tarp progresyviojo ir tradicinio gyvenimo būdo kelių. Viena vertus, moterys Lietuvoje turi teisę, ir ja realiai pasinaudoja, dirbti, daryti karjerą, siekti profesinių aukštumų ir pan. Tačiau tuo pat metu moterys turi teisę kiek leidžia galimybės ir „būti mama“ – t. y., ir likti namuose su vaikais, daryti namų ruošos darbus ir pan. Nors teoriškai tai yra įmanoma ir progresyviose šalyse, tačiau Lietuvoje moterys daug dažniau išreiškia norą „būti mama“ ir Lietuvos moterims šeima, kiek pastebėjau, dažniausiai būna aukščiau nei darbas ar karjera.
Iš vyrų, viena vertus, vis dar yra tikimasi, kad jie šeimą išlaikys, pasirūpins šeimos finansiniu stabilumu ir saugumu, imsis lyderio vaidmens, kas simbolizuoja tradicinę šeimos sampratą. Tačiau, kita vertus, kalbant apie darbą, jie realiai gali tikėtis ir pagalbos iš moterų pusės (kas nėra jau taip tradiciška), nes moterų finansinių užgaidų (nes, mat, „reikia šeimai/vaikams“) patenkinimui vieno atlyginimo Lietuvoje tikrai nepakanka.
Vis dėlto, toks buvimas kryžkelėje ilgai nesitęs. Vis tiek anksčiau ar vėliau bus pasirinktas progresyvusis ar tradicinis šeimos sampratos kelias. Tačiau kuris kelias vyrams laimės suteiktų daugiau?
Deja, tai ne progresyvusis kelias. Anglosaksų šalyse (JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, ir kt.) bei kai kuriose Europos šalyse (Švedija, Prancūzija, Vokietija ir pan.) progresyvus kelias su feminizmu priešakyje visą „meilės rinkos“ situaciją padarė tokia, kad vyrai pradeda burtis į tokius judėjimus, kaip MGTOW („Men Going Their Own Way“ – „Vyrai, einantys savo pačių keliu“).
MGTOW judėjimas (nors jie save laiko MGTOW filosofija) yra tarsi protestas prieš feministinius įstatymus, labai progresyvias ir antivyriškas socialines normas ir aukštus vakariečių moterų lūkesčius, kai pačios tuo pat metu be kūniškos meilės praktiškai nieko šiuos vyrus dominančio pasiūlyti negali – nei moteriškumo, nei visiško atsidavimo, nei, galų gale, bent kiek patrauklios išvaizdos.
Dėl šios priežasties MGTOW pasirinkę vyrai paprasčiausiai neužmezga ilgalaikių santykių su moterimis ir jų neveda. Jie džiaugiasi gyvenimu, domisi savo hobiais, žaidžia kompiuterinius žaidimus, dažniau susitinka su savo draugais, jei ir susitikinėja su moterimis, tai tik tam, kad gautų kūniškos meilės, ir viskas. Ir, spėju, manau, kad jie nuo tokio gyvenimo būdo tokiame socialiniame ir teisiniame kontekste kaip, pavyzdžiui, JAV, yra laimingesni.
Atmetus iškreiptus požiūrius MGTOW judėjime (kaip, pavyzdžiui, prieštaravimas moterų balsavimo teisei ar iš dalies teigiamas požiūris į tai, kokią tvarką vyrų ir moterų santykiuose propaguoja islamas – kvailių juk būna visur), MGTOW kalba apie rimtas kliūtis vyrams pasiekti laimę.
MGTOW teigia, kad moterys, kurios inicijuoja per 70-75 proc. visų skyrybų, ir labai dažnai dėl tokių užgaidų, kaip „aš esu nebelaiminga“ ar „mano vyras pasidarė nuobodus“, gali iš vyro paimti namą (už kurį jis toliau mokės paskolą), vaikus, iš teismo išsireikalauti alimentus ne vien vaikų išlaikymui (angl. child support), tačiau alimentus ir pačiai moteriai (JAV tai yra vadinama „alimony“), nes vyras privalo išlaikyti buvusios žmonos (ir vaiko) pragyvenimo lygį, prie kurio ji buvo pripratusi santuokos metu.
Ir išties, tokių vyrų, kuriuos skyrybos finansiškai sužlugdė, yra kone dešimtys milijonų. Nemanau, kad toks progresyvusis kelias mums, vyrams, atneštų daug laimės.
Kita vertus, tradicinis kelias taip pat toli gražu nėra atsakymas. Kodėl? Pažiūrėkime į Japoniją. Po Antro Pasaulinio karo Japonija išgyveno greitą ekonominį augimą, kuris pasibaigė paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Per tą laiką susiformavo taip vadinamoji „Salary Man“ („Metinio Atlyginimo Vyro“) kultūra, kurios esmė yra ta, kad vyrai, pabaigę universitetus, susirasdavo darbą ir jame pradirbdavo visą gyvenimą. Toje kultūroje vyrams darbas privalėjo būti pirmoje vietoje; jie privalėjo būti „komandos dalimi“. Buvo priimtina dirbti po 60-70 valandų per savaitę, o po to su kolegomis susitikti kone kiekvieną dieną. Neretai būdavo tokia situacija, kad tie „Salary Men“ savo šeimos realiai nematydavo visą savaitę.
Moterys, tuo metu, buvo (ir vis dar yra) stipriai įspaustos į savo rolę – jų pareiga būti namie, rūpintis šeima, namais ir t.t. Vyrai Japonijoje puikiai žino, kad japonų moterims svarbiausia yra vyrų finansinis pajėgumas. Pačios moterys pripažįsta, kad jos netekės už vyro, kuris neuždirbs pakankamai butui dideliame mieste, pakankamai vaikams, privačioms mokykloms, būreliams, pačių moterų norams ir poreikiams ir pan. Dar daugiau – patys „Salary Men“ neretai savo uždirbtų pinigų net nematydavo ir iš savo žmonų gaudavo kišenpinigius...
Japonijos tradicinės normos ir jų primetami „tikro vyro“ lūkesčiai smarkiai atsiliepia ir jaunimui, ypač vyrams. Jie jau nuo pat pradinės mokyklos yra ruošiami... egzaminams. Jie po mokyklos mokosi papildomai vien tik tam, kad kuo geriau išlaikytų egzaminus ir taip patektų į universitetus ir valstybė net turėjo uždrausti privačioms mokykloms mokyti vaikus vėliau nei 22 val. (atrodo jau pasidarė aišku, kodėl tarptautinėse statistikose tolimosios Azijos šalys dažniausiai pirmauja... Nemanau, kad jų vaikai dėl tokio spaudimo „laimėti“ yra laimingi, tad tų šalių švietimo sistemos toli gražu nėra sektini pavyzdžiai)...
Būtent tokiame kontekste atsirado taip vadinamasis „Herbivore Men“ („Žoliaėdžių vyrų“) fenomenas. Jauni vyrai, matydami kaip jų tėvai sunkiai dirba, kokie tėvų šalti santykiai su motinomis (po vedybų japonės ilgainiui atsisako netgi mylėtis su savo vyrais, ne jie joms neretai tėra paprasčiausi statusą suteikiantys įrankiai ir jos jiems jokios aistros ar meilės praktiškai nejaučia, ir ta „graži šeima“ Japonijoje tėra paprasčiausiais fasadas, nes vyresnė japonų karta kultūriškai bijo išsiskirti nuo „normalumo normų“), kaip dažnai vyrai turi psichologinių problemų ir pan., nusprendė, kad jiems tie visuomenės primetami lūkesčiai būti „tikrais vyrais“ jaunesniajai japonų kartai yra nepriimtini (o dėl pastarųjų kelių dešimtmečių Japonijos ekonomikos augimo stagnacijos ir vargiai įmanomi).
„Herbivore Men“ vietoje to, kad dirbtų po 60-70 val. per savaitę, dirba po 30-40 val., mažiau stengiasi, daugiau užsiima savo hobiais, nesiekia karjeros aukštumų, pasineria į internetinius žaidimus, susitinka su draugais ir per daug nesinervina. Jie taip pat praktiškai neįdeda jokių pastangų bandydami moterį „sumedžioti“ – vietoje praktiškai garantuoto atstūmimo (jie juk nėra finansiškai pajėgūs) jie renkasi draugus, kompiuterinius žaidimus ir... virtualias merginas ar labai jau tikroviškas ir seksualias sekso lėles (pavyzdžiui, „Real Doll“). Vietoje to, kad į moteris žiūrėtų kaip į sekso objektus, jie neretai su jomis būna paprasčiausi draugai, ir nieko draugai (iš to kilo pavadinimas „žolėdžiai“). Šiuo metu apklausos rodo, kad 70 proc. 20-39 metų japonų vyrų save laiko „žolėdžiais“.
Japonų moterys, matydamos tokį reiškinį, patiria savąjį socialinį fenomeną, žinomą pavadinimu „Parasite singles“ („parazitiniai vienišiai“). „Parasite single“ dažniausiai yra vieniša nevedusi moteris, sulaukusi daugiau nei 30 metų, vis dar gyvenanti su tėvais ir savo pinigus leidžianti įvairioms prabangos prekėms ir kelionėms. Nors jos gal ir norėtų sukurti šeimą, tačiau paprastai vis tiek pačios nesiima iniciatyvos... Nes juk „Herbivore Men“ yra per prasti...
Apibendrinant tampa aišku, kad mūsų, vyrų, subjektyvios laimės pojūčiui gali trukdyti tiek progresyvios idėjos su savo pernelyg kišamu feminizmu ir vienpusiškais įstatymais moterų naudai, tiek ir tradicinis modelis, kuriame vyrams yra pateikiamas „vienintelis teisingausias“ elgesio modelis ir kuriame vyrų kaip žmonių vertė yra nusakoma pagal tai, kiek jis naudingas „aukštesniam tikslui“ (žmonai, šeimai, ar, tam tikra prasme, visuomenei), o tai reiškia, kad norint būti įvertintu „tikru vyru“, tavo gyvenime darbas ir uždirbami pinigai ir, apskritai, naudingumas tampa esmine tavo vertės ašimi.
Tad, kokia vis dėlto yra išeitis?
Pirmiausia, sakyčiau, reikia suprasti tikrąsias tam tikro mūsų, vyrų, elgesio priežastis, ypač kalbai pasisukus tokiomis temomis kaip karjeros siekis, didesnio uždarbio siekis, prabangos siekis ir pan.
Bene pati dažniausia vyrų (ypač kalbai pasisukant apie vedusius arba turinčius ilgalaikes drauges, šeimas ir kt. į(si)pareigojimų) tam tikro daromo dalyko priežastis būna, „nes reikia“. Vyrai (na, tie, kurie moterų ir visuomenės yra laikomi „tikrais vyrais“) turi tendenciją dirbti labai ilgas ir sunkias valandas tam, kad šeimai, žmonai (ir, jei yra, vaikams) „būtų gerai“. Kad būtų didesnis butas, kad būtų tinkamesnis automobilis, kad būtų už ką nupirkti naujus gražesnius baldus, kad būtų už ką vaikus leisti į būrelius, kad žmona galėtų leisti sau nusipirkti naujus batelius, kad būtų pinigų, už kuriuos du kartus per metus vyktų paatostogauti į užsienį, ir dar daug kitko.
Šiaip, kalbant bendrai, tuose anksčiau minėtuose dalykuose iš esmės nebūtų nieko blogo, tačiau su sąlyga, kad visi tie dalykai (didesni butai, prabangesni ir naujesni automobiliai, nauji baldai, įvairios kelionės, moterų užgaidų tenkinimai, visokie ten dešimt tūkstančių litų kainuojantys vestuviniai žiedai ir dar labai daug kitų) realiai tuos vyrus padarytų laimingesniais, nei tas prarastas laikas siekiant tuos dešimt ar šimta-tūkstantines sumas uždirbti, nei paaukotas bendravimas su draugais ar hobiais, nei potencialiai (juk visko būna) paaukota sveikata, nei paaukoti nervai, nei paaukotas miegas ir pan.
Tačiau dažnai taip nėra. Kiek yra tekę kalbėti su vedusiais vyrais, kuriems daugiau nei 30 m. (ar tai būtų kaimynas, ar dėdė, ar mamos pusbroliai, ar močiutės sesers vyras ar dar kas), praktiškai visi sako, kad jie labai anksti ryte keliasi ir eina dirbti, „nes reikia“. Ne dėl to, kad jie asmeniškai to labai norėtų, bet dėl to, kad „reikia“. „Reikia šeimai“, „reikia vaikams“, „reikia žmonai“, „reikia tam“, „reikia anam“ ir t.t. ir pan.
Nė vienas nepasakė, kad jie taip anksti keliasi, dirba po 10 valandų per dieną, važiuoja į visokiausias komandiruotes, dirba taip vadinamąsias „chaltūrkes“ vien dėl to, kad „nori“.
Taip pat įdomus dalykas yra tai, kad žmonos ir draugės dažnai ima knisti protą „padaryk tą“, „padaryk aną“; dažnai ima priekaištauti dėl nesuteikiamos pagalbos buityje, dėl nepakankamo dėmesio dėl darbo ir dar dėl visokių kitokių subjektyvių emocinių protrūkių, kaip koks nors emocinis šantažas („aš taip dėl tavęs stengiuosi, o tu taip elgiesi...“).
Tai paskatino pagalvoti: ir kiek gi mums, vyrams, reikia tų materialinių dalykų, jei norime būtų asmeniškai laimingi? Žinoma, reikia kur gyventi, tačiau užtektų ir vieno ar dviejų kambarių butuko, o ne 3-4, „dėl šeimos“. Reiktų automobilio, tačiau nebūtina būtų pirkti visokių BMW ar dar ten kokių naujoviškų (nebent esi „automanas“ ir mėgsti pasipuikuoti prieš kitus žmones, kas jau tampa tavo paties reikalu). Jei kalbėtume apie dabartinę vyrų tūkstantmečio („millenial“) kartą, reiktų kompiuterio, kokio nors plačiaekranio televizoriaus (nebūtinai brangaus; draugelis nusipirko už maždaug 173 eurus (apie 600 Lt); geresniems žaidimų pojūčiams). Reiktų kokios skalbimo mašinos, galbūt viryklės. Na, stalo, kelių kėdžių, vienos spintos drabužiams. Kai kurių stalo įrankių. Kaip ir viskas.
Taip savo išlaidas ilgalaikėje perspektyvoje, įskaitant ir visokias paskolas, galima drąsiai sumažinti bent trečdaliu, idealiai tiek pat sumažinant ir dirbamą laiką, o tai jau leistų ir daugiau susitikt su draugais (o tiems „užimtiems karjeros žmonėms“ susitikti su draugais tikrai reiktų dažniau), leisti laiką darant dalykus, kurie tave daro laimingą – galbūt tai koks nors hobis, galbūt tai savanoriavimas, galbūt skaitymas, dar dažnesni susitikimai su draugais ar dar kas.
Dažnai moterys mėgsta save laikyti namų židinio saugotojomis, t. y., yra tendencija, kad jos dažniau tvarko namus, gamina maistą, plauna drabužius ir pan. Bet juk vyrai visa tai daryti drąsiai gali ir patys – mes juk nesame berankiai. Paprasčiausia priežastis, kodėl mes dažnai nepersistengiame tokiuose namų ruošos dalykuose yra ta, kad mums tiesiog vietoje to, kad tvarkytume kambarius 2-3 kartus per savaitę, užtenka juos sutvarkyti porą kartų per mėnesį. Drabužius paprasčiausiai įmeti į skalbimo mašiną ir po 1-1,5 val. ištrauki ir padžiauni. Mūsų, vyrų, „tvarkos standartai“ yra gerokai žemesni nei moterų, ir mums, jei atvirai, neretai nelabai jie ir rūpi (žinoma, yra išimčių, ne viskas vien juoda arba balta).
Tačiau, nepaisant to, vis tiek neretai žmonos/draugės, gyvenančios kartu, kritikuoja vyrus dėl to, kad jie nepadeda buityje. Turint omenyje mūsų, vyrų, „tvarkos standartų“ sąlyginį žemumą, galima daryti išvadą, kad žmonos ir draugės, gyvenančios kartu, vyrus kritikuoja dėl to, kad pastarieji nesilaiko tokių „tvarkos standartų“, kurie yra priimtini moterims. Ar ir jums, vyrai, kurie skaitot, tai kelia šypsena?
Už savo laimę kiekvienas esame atsakingi patys, todėl vyrų interesai, norai, troškimai ir, apskritai, viskas, kas atneša laimės, negali būti atidėliojami į „kada nors“. Jei yra noras (ir galimybės), pavyzdžiui, nueiti su draugais, nueiti į barą atsigerti alaus ir pasižiūrėti krepšinio, reikia taip ir daryti. Tas pats galioja ir kitoms laimę teikiančioms veiklos – ar tai būtų savanoriavimas, ar sportas, ar skaitymas, ar įdomaus filmo žiūrėjimas, ar ėjimas pasivaikščioti, ar automobilio remontas, ar kūniškos meilės paieškos, ar netgi savęs realizavimas darbe (juk nemažai daliai vyrų nuoširdžiai patinka jų darbas, tad, jei tai teikia laimę, tai jokios bėdos nėra), tai reikia ir daryti tai. O jei negali, stenkis pašalinti tas kliūtis. Nes, pasikartosiu, už savo laimę ir gyvenimo prasmingumą mes, vyrai, atsakingi esame patys, ne moterys, ne vaikai, ne visuomenė. Todėl per daug jų kritikos ar primestų lūkesčių sureikšminti neverta.
Tad, ar vis tik verta stengtis būti „tikru vyru“?
Turint omenyje, kad už to pasakymo „tikras vyras“ iš tikrųjų, atmetus visokius elgesį kontroliuojančius simbolius kaip „meilė žmonai“, „pasiaukojimas dėl aukštesnio tikslo“, „tėvynė“ ir pan., paprasčiausiai slypi ne kas kitas kaip... tarnavimas ne sau, kažkieno kito interesų išaukštinimas aukščiau savo paties norų, troškimų ar interesų nepaisant to, ar tai tą vyrą kaip žmogų padarytų laimingą ar, kaip tik, priešingai (…).
Jei tave tas tarnavimas kitiems, tos ilgos ir sunkios darbo valandos iš tiesų tenkina, jei tu savo vietą laikai buvimą sistemos sraigteliu plačiąja prasme, tuomet... Gal ir verta.
Tačiau jei manai, kad ta tikroji, atmetus visokias ideologijas ir emocines kalbas apie „šeimą“ ir „tikrąsias vertybes“, „tikro vyro“ sąvoka yra tavo laimę ribojantis veiksnys, jei manai, kad tai bus trukdis tau pasiekti laimę taip, kaip tu ją supranti, jei tie visuomeniniai lūkesčiai yra trukdis daryti tai, ką nori, ir tai, kas tave daro laimingu, atsakymas, manau, aiškus.
O visi tie, kuriems toks tavo „mano laimė kaip aš ją suvokiu yra pirmoje vietoje net tokiu atveju, jei ji galbūt nesutampa su moterų/visuomenės/valdžios lūkesčiais“ požiūris kam nors trukdo ar nepatinka (pavyzdžiui, moterims, kurioms jau per 30 m. ir kurios ieško „tikro vyro“ vedyboms), tai jau yra jų problemos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: