Prasidėjo paskaitos. Buvo tokia mūsų aktyvistų kompanija. Sėdėjom pirmose eilėse, sukomės studentų atstovybėje, dalyvavom studentų klubuose. Greta mūsų frontlainininkų įsitaisė ir naujokė – Agnė. Nebuvo ji kataloginė gražuolė. Greičiau apibūdinčiau šarminga. Buvo protinga, turėjo savo nuomonę, mokėjo ją apginti. Tokia moteris, kurios lengvai „nepaimsi“.
Neilgai trukus ji įsitraukė, o gal mes ją įtraukėme, į savo ratą. Tarp manęs ir Agnės atsirado draugiška konkurencija. Kadangi universitete darėme daug komandinių darbų, atsirado ir dalykinių pretekstų išgerti kavos. Keli tokie susitikimai ir vienas jų, prasidėjęs kaip darbinis susitikimas, baigėsi labiau romantiškai nei dalykiškai – bučiniu.
Iš patirties žinojau, kad pradžioje įvykių detales, o vėliau ir pačius įvykius, apšlifuoja laikas kaip vėjas nugludina akmenis dykumoje. Kol galiausiai prisiminimai kone visai išnyksta. Rodos, taip norėtųsi prisiminti, kas vyko santykių pradžioje, bet galvoje – tik apkarpyta sudūlėjusi fotojuostelė. Ne, galvoju, šį kartą aš padarysiu kitaip. Imsiu ir rašysiu dienoraštį, kaip čia kas rutuliojasi. Nuo pat pirmo bučinio dienos. Kasdien. Be išimčių. Tiesiog taip daryti man primygtinai siūlė intuicija.
Taigi tų kavos susitikimų ėmė mažėti. Juos pakeitė pasimatymai. Ko mes tik neveikėme. Bučiniai ant policijos komisariato stogo? „Check“. Seksas užstrigusiame lifte? „Check“. Kalėdinės dovanos po centrine miesto eglute? „Check“. Ir dar daug daug visko jaunatviško, su polėkiu, didžiuliu pasitikėjimu ir pagarba. Kaip būtų pasakęs vienas bičiulis, „iš būsimų prisiminimų“.
Baigėsi mokslo metai, apsigynėm diplominius darbus, atšventėm išleistuves.
Bet maždaug tada (ne maždaug; dienorašty tikslią datą rasčiau...) Agnė pirmą kartą visą dieną neatsiliepė nei telefonu, nei SMS, nei el. paštu. Prapuolė kaip Amelija Earhart. Pasiguodžiau geriausiam draugui, grupiokui, kad kažkokie juodi debesys kaupiasi. Blogiausia, kad neturiu supratimo, kodėl tai vyksta. Jokių įspėjamųjų ženklų nepastebėjau.
Tuomet jis man sako – „Žinai, per išleistuves Agnė manęs klausė patarimo, ką aš rinkčiausi – ar didelį nuotykį, romantiką, sielų draugystę ir stogą raunantį seksą, bet mažiau stabilumo, vadinkim, fluxus gyvenimo stilių, ar konkretumą, stabilumą, prastą seksą ir tradicinį gyvenimo stilių.“
Ką draugas patarė – nesvarbu. Esmė, kad suvedus dar kelis atsitiktinius informacijos gabaliukus pasidarė gana aišku, kad yra kažkas... Norėjau rašyti, trečias, bet trečias gi buvau aš. Tas „antras“ trikampio kampas, ilgalaikis Agnės vaikinas buvo ilgesniam laikui išvykęs ir sugrįžo. O mergina troško dėmesio, naujų patirčių, tokių, kokių trūko. Jas ir gavo.
Greitai atėjo mano gimtadienis. Tą dieną gavau siuntinį nuo Agnės – laišką ir knygą – „Alchemiką“. Blogas, labai blogas derinys. Voko neatplėšiau. Nenorėjau perskaityti to, kas, įtariau, buvo ten parašyta. Kadangi Agnė atostogavo pas tėvus kitame mieste, nusprendžiau nuvažiuot ir pasikalbėti gyvai. Iš tikro tai per daug negalvojau. Valdė instinktai, emocijos. Visą kelią atrodė, kad kažkas automobilyje pjaustė svogūnus.
Nuvažiavęs radau Agnę sode. Neatrodė labai nustebusi mane pamačiusi. Buvau tiesmukas – rodydamas voką ir knygą paklausiau: „Kas čia?“. „Dovana“. Ačiū, „captain obvious“ (angl. kapitone akivaizdusis; frazė, sakoma, kai kas nors pasako kažką akivaizdaus). „O kas laiške?“. „Perskaityk“. Žinot, kai būna sporto varžybose tas momentas, kai turi sekundės dalį nuspręsti, mesti, spirti, ar pasuoti kamuolį? Nėra kada galvoti. Laikas ištįsta kaip šviesa „Žvaigždžių karuose“, pasiekus šviesos greitį. Tai štai, laikau rankose laišką, priešais – Agnė. Reikia sprendimo, ką daryt. Jaučiuosi kaip su gryno adrenalino lašeline. Perplėšiu voką ir išmetu į šiukšlių konteinerį. Ištariu kažką panašaus į „ką ten bebūtum parašius, aš nesutinku. Mano telefono numeris nesikeis. Bet kada gali parašyti.“ Ir išvažiavau. Istorijos pabaiga.
Po išsiskyrimo pagirios buvo stiprios. Ieškojau patarimų ir pas psichologą, ir internete. Radau tokį – paklausyti „sunkesnės“, piktesnės muzikos, pradėti sportuoti, užsiimti kokia nors įtraukiančia veikla, kad būtų mažiau laiko galvoti. „Sunkesnę“ muziką tik pasigarsinau, nes ir taip klausydavau; krosiukų bėgimą iškeičiau į salę, kur atlupdavau kriaušę iki išsekimo; pradėjau kurti verslą. Tikrai, kai rankos ir galva užimti, velniui sunkiau jomis naudotis. Sako, kad po išsiskyrimo atsigauti reikia tai pusės, tai tiek pat laiko, kiek būta kartu su tuo žmogumi. Eina jau dešimti metai, bet su tuo atsigavimu, tai kaip čia pasakius. Į jokius, nei trumpalaikius, nei ilgalaikius santykius nebesivėliau.
Senų seniausiai nebesitikiu, kad suskambės tas pats nepasikeitęs telefono numeris. Tačiau prisimenu tuos kartu praleistus metus ir vis dėlto esu be galo be krašto dėkingas visatai, likimui, paprasčiausiam atsitiktinumui, kad teko tai patirti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Meilės trikampis – tikriausiai sudėtingiausia figūra santykiuose. Į jį įsipainiojus sunku nenudegti, tenka rinktis – pamiršti mylimą žmogų ir oriai atsitraukti, ar paminti savo principus, o gal net ir nešioti meilužės ar meilužio etiketę. Deja, tokioje situacijoje sunku likti neapkalbėtam – kiekvienas meilės trikampio dalyvis turi savo versiją, ir ji vieną iš dalyvaujančių paverčia kone monstru. Pažįstamas jausmas? Tuomet prašome pasidalyti savo istorija.
Patarkite tiems, kurie į jį įsivėlė, kaip nenudegti, laiku pasitraukti ir kokių ženklų paisyti! Dviems jūsų padovanosime puikius prizus – po pasirinkto DELFI grupės žurnalo 3 mėn. prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Trikampis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.