Turiu vyrą – negeria, nerūko, dirba ir uždirba, ir gražus, ir geras, ir rūpestingas, žodžiu, tobulas. Išskyrus vieną dalyką...
Gėda viešai aptarinėti, tad neminėsiu jokių detalių. Bet situacija tokia: norisi kaukti ir lipti sienomis, nes myliu savo vyrą, jis man visą pasaulį po kojom paklojo, bet... nebėra vyras.
Iš pradžių jokių problemų intymiame gyvenime neturėjome, buvome patenkinti abu. Dabar – kartas į mėnesį. Jaučiuosi kaip kokia paleistuvė, kai glaustausi, o esu atstumiama. Klausiau, kas ne taip, bet atsakymas – nykus „myliu tave, viskas gerai“. Ir apkabinimas. Viskas.
Abu esame jauni, aš dargi truputį vyresnė. Tad tikrai ne dėl amžiaus bėdos, o greičiausiai psichologinės. Man pačiai jau stogą rauna. Galvoju rasti meilužį. O ką daryti? Taip, myliu savo vyrą, visą gyvenimą esu dėkinga už jį, nuo lopšio esame pažįstami, galima sakyti. Niekad nesižvalgiau į kitus, jis taip pat – dažniausiai sėdi namie, užsiima rankdarbiais, dar kuo. O aš ir taip sukuosi, ir anaip – ir vaikus pas senelius, ir apatinių stilių pakeičiu, ir NIEKO! Jaučiuosi nusivylusi... Tai tęsiasi apie metus. Aš negaliu kentėti, dar betrūko gyvam vyrui esant vibratorių įsigyti...
Suprantu, kad tai intymi tema, bet gal kas esate susidūrę ir galite patarti? Nenoriu įskaudinti savo vyro, vis tiek kada nors sužinos. Bet be meilės gyventi nebeišeina...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai, pasidalinkite savo patirtimi! Ką darėte atšalus poros santykiams? Ar įmanoma įveikti krizę santuokoje, kai poros seksualinis apetitas tampa sunkiai suderinamu? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykių krizė“.