Grįžęs į Vilnių, įsidarbinau tuo metu egzistavusioje įmonėje „Aukštuminė Statyba“, kuri turėjo alpinistų brigadą, kuri karstėsi tuo metu statomame prekybos centre „Europa“. Bet vien mokėti laipioti ir naudotis virvėmis neužtenka, reikia ir kažką veikti, užsikorus į aukštį, tad pradėjau lankyti ir suvirintojo dujomis ir suvirintojo elektra kursus. Juos baigęs spėjau pasipraktikuoti statybų aikštelėse ir gavęs tarptautinį suvirintojo sertifikatą išlėkiau į Norvegiją.
Pasirodo, viskas buvo ne taip paprasta. Tam, kad patekčiau dirbti į Šiaurės jūros platformas, reikia turėti norvegišką SOFT arba bent jau škotišką IRATA kursų pažymėjimą (alpinistinės įrangos naudojimo kursai ) ir išgyvenimo bei evakuacijos kursų pažymėjimą. Kadangi šių kursų kaina buvo nemaža, nutariau padirbėti kiek kitoje srityje, kad įgyčiau daugiau patirties dirbti su virvėmis ir tuo pačiu išmokčiau norvegų kalbą bei užsidirbčiau reikiamą sumą kursams.
Taip septynerius metus dirbau griūčių neutralizavimo ir prevencijos srityje. Važiuodavome ten, kur būdavo įvykusios kalnų griūtys, kad nustatytume esamą situaciją ir neutralizuotume pavojus, kad kelių darbininkai galėtų vykdyti kelio remonto darbus.
Po septynių metų, išmokęs norvegų kalbą, įgiję praktikos tiek suvirinimo, tiek alpinizmo srityse, pagaliau nusprendžiau pabandyti laimę išsvajotose naftos platformose. Kadangi turėjau praktikos alpinizme, galėjau patekti iš karto į antrą SOFT kursų lygį, kuris man kainavo 43 000 kronų (4600 eurų). Pabaigęs išgyvenimo ir evakuacijos kursus (15 000 kronų – 1600 eurų) jau galėjau pradėti siųsti CV ir netrukus gavau darbo pasiūlymą. Iš tikrųjų galėjau ir anksčiau pakeisti darbą, bet labai jau buvo smagi komanda, su kuria teko dirbti kalnuose.
Papasakosiu trumpai, kas tie alpinizmo lygiai. Pirmo lygio alpinistas – tai žmogus, turintis mažai praktikos ant virvių, galintis atlikti nesudėtingus uždavinius. Antro lygio alpinistu galima tapti ant virvių darbo metu prakabojus 400 valandų per vienerius metus. Tada – po 700 valandų per metus – galima tapti 3 lygio alpinistu, galinčiu atlikti sudėtingesnes evakuacijas ir užduotis. Būdamas 3 lygio alpinistu, gali tapti saugumo vadovo asistentu – tuomet per vienerius metus reikia surinkti pakankamą kiekį teigiamų atsiliepimų iš kitų saugumo vadovų. Taip per metus, jei viskas vyksta sklandžiai, galima tapti komandos saugumo vadovu, atsakingu už savo komandos žmonių saugumą.
Saugumo vadovas yra atsakingas ir už dokumentacijos tvarkymą bei kitais su vadovavimu susijusiais dalykais. Pagrindinė taisyklė – prieš pradedant bet kokį darbą, būtina aptarti evakuacijos planą, kokiu būdu sužeistas žmogus turėtų būti saugiai nuleistas i saugią vietą, kur jį galėtu apžiūrėti medikai. Be tokio plano, darbo negalima pradėti.
Išgyvenimo-evakuacijos kursuose mokoma pirmosios pagalbos pagrindų, gaisro gesinimo, evakuacijos iš patalpų, kurios užpildytos dūmais, tų, kuriose tamsu, bei evakuacijos iš į jūrą nukritusio ir apsivertusio sraigtasparnio.
Kitas dalykas, kuris labai svarbus, – tai specialybė. Vien laipioti mokėti neužtenka. Reikia ir kažką veikti, užsikorus į aukštį. Mano atveju, tai buvo atsakingų konstrukcijų suvirinimo specialybė, bet yra daug darbų, kuriais užsiima pramoniniai alpinistai. Populiariausios specialybės būtų: mechanikai, elektrikai, dažytojai, NDT – nondestructive testing (neardomieji patikrinimai) – inspektoriai.
Nors kursų ir sertifikatų kainos milžiniškos, vis tik verta investuoti, nes atidirbus Šiaurės jūroje porą savaičių po 12 valandų, gaunamos dvi-trys savaitės laisvo laiko, kurio metu gali užsiimti širdžiai malonia veikla. Atlyginimas tikrai nėra kosminio dydžio. Aptarnaujantis personalas uždirba nuo 250 iki 350 kronų, tai yra, apie 25-35 eurus per valandą, bet nuo šios sumos dar sumokami mokesčiai. Didelės sumos susidaro vien dėl 12 darbo valandų per dieną (168 valandos per dvi savaites).
Laisvu nuo darbo laiku galima užsiimti sportu, groti, žiūrėti filmus kino salėje, prakaituoti sporto salėje arba sporto kambaryje. Yra internetas, galima nemokamai skambinti po visą pasaulį, bet nepaisant visų teigiamų dalykų, jautiesi lyg kalėjime, toli nuo kranto, nuo draugų ir namiškių…
Dauguma žmonių mano, kad darbas naftos platformose yra pavojingas. Iš tikrųjų tai priklauso nuo požiūrio. Prieš kelias dienas nukritęs iš naftos platformos į Bergeną skridęs sraigtasparnis sukėlė daug emocijų ir, savaime aišku, bus šio įvykio pasekmių, bet lyginant su britų sektoriumi, Norvegijos sektorius yra labai saugus. Prieš tai paskutinė nelaimė, susijusi su sraigtasparniais, įvyko tik 1978 metais. Tai labai liūdna tragedija, bet nereikia pamiršti, kad kasdien žmonės miršta autoavarijose ir kitokio tipo nelaiminguose įvykiuose.
Darbo sauga naftos platformose – labai aukšto lygio. Kiekvienas darbelis reikalauja stropaus pasiruošimo, reikia užpildyti daugybę popierių, bet saugumas – pirmoje vietoje. Žmonės, važinėdami keliais, nesusimąsto, kad jie sėdi metaliniam karkase, kuris skrenda 90 km/h ir kai automobiliai prasilenkia, rizika tokia, kad smūgis būtų tarsi važiuotum 180 km/h ir įvažiuotum į sieną… Ir kad kiekvienas prasilenkimas turi nelaimės galimybę. O ką jau bekalbėti apie važiavimą dviračiais, plaukiojimą ir t.t. Žinau tik viena – kad Šiaurės jūroje yra daroma viskas, kad nelaimės būtų išvengta, o to pasakyti apie kasdienybę Lietuvos statybos aikštelėse negalėčiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi? Galbūt jūs užsienyje turėjote visai kitokios patirties? O gal girdėti pasakojimai apie puikų gyvenimą emigracijoje slepia bėdas, apie kurias nenorima kalbėti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba čia.