Galite dabar paklausti, „o apie kokią verslo rūšį kalbame šiame straipsnyje?“. Galiu atsakyti, kad tai galioja praktiškai bet kokiam verslui. Mano argumentai prieš „nemokamai“ gali atlaikyti praktiškai bet kokius prieštaravimus. Žinoma – sunku, bet vis tiek pasistengsiu įrodyti Jums, kad aš absoliučiai nekenčiu „nemokamai“. Negaliu to pakęsti nei kaip verslas, nei kaip vartotojas.
Reaguodamas į naują „Facebook“ politiką…
Kodėl aš esu prieš „nemokamai“? Juk mums visiems patinka gauti dovanų, teisingai? Gimtadieniai, atostogos, jubiliejai – paprastai, tokių švenčių metu vyksta apsikeitimas dovanomis ir tai yra malonu. Na, iš dalies. Tas keistas momentas gyvenime, kai iš tikėjimo Kalėdų Seneliu, tu pats juo vieną dieną tampi… Esmė ta, kad „nemokamai“ versle nėra gerai. Tai nėra gerai nei vienai sandorio pusei – nei pačiam verslui, nei vartotojui. Verslas nieko niekam neduoda „nemokamai“ (esu jau minėjęs anksčiau – jeigu kažką, kaip vartotojas, gavote „nemokamai“ – tai prekė esate būtent Jūs), o ir vartotojas, kažką gavęs „nemokamai“, tikisi, kad duota prekė ar suteikta paslauga veiks taip, kaip turėtų. Ir štai šioje vietoje galime trumpam sustoti.
Specialiai „prikabinau“ „Facebook“, nors originali straipsnio idėja tikrai buvo be šio socialinio tinklo. Tačiau šiandien pamačiau, kaip mano naujienų srautas buvo užpildytas draugų sąrašuose esančių žmonių įrašais:
„Reaguodamas į naują „Facebook“ politiką, aš patvirtinu, kad visiems mano asmens duomenims, nuotraukoms, piešiniams, korespondencijai ir kt. yra taikomos autorių teisės (Berno konvencija). Dėl komercinio naudojimo visko, kas paminėta, kiekvienu konkrečiu atveju reikia mano raštiško sutikimo. „Facebook“ dabar yra akcinė bendrovė. Todėl primenu visiems socialinio tinklo vartotojams, kad ir jūs įdėtumėte tai į savo puslapius kaip „privatumo nuostatas“ (pranešimo puslapyje užteks net vieno karto); to nepadariusieji savaime leisite bet kokį duomenų iš jūsų puslapio (nuotraukų, žinučių ant sienos, puslapio informacijos ir kt.) naudojimą ir negalėsite reikšti pretenzijų. Visi, kas skaito, galite nukopijuoti tai ant savo sienos „Facebook“, taip jūs būsite apsaugoti autorinių teisių įstatymo. Šiame komunikate įspėjame „Facebook“, kad griežtai draudžiame atskleisti, kopijuoti ir platinti mūsų asmeninę informaciją, arba kitos neteisėtos veiklos atžvilgiu profilius socialiniame tinklalapyje.“
Mielieji žmonės… Jūs rimtai?! Turbūt nesuprantate esminių dalykų. Leiskite man, paprastam žmogučiui, Jums kai ką paaiškinti: ar atsimenate tokį žalią mygtuką, kurį paspaudėte, kai registravotės „Facebook“? O virš mygtuko yra toks tekstas (lietuviškoje versijoje skamba juokingai): „Paspausdami „Registracija“, Jūs sutinkate su mūsų „Sąlygomis“ ir kad esate perskaitę mūsų „Data Use Policy“, įskaitant mūsų „Cookie Use“ instrukciją.“
Net neužduosiu klausimo, kiek iš Jūsų yra skaitę „Facebook“ naudojimosi taisykles ir duomenų panaudojimo sąlygas, tačiau esu praktiškai garantuotas, kad tai padarė tik tie, kas dirba su „Facebook“ ir privatumo apsauga. O dabar – prie esmės. Įsivaizduokite „Facebook“ kaip privatų naktinį klubą, į kurį įėjote nemokamai. Tame klube nėra DJ (groja tas pats MP3 diskas su 10 valandų trunkančiu miksu, ištrauktu iš „YouTube“), grindys valomos tik kartais (kai valytojai nuotaika būna), barmenas apsisnarglėjęs stovi už baro ir nekreipia dėmesio į Jūsų norus ar kvietimus prieiti ir panašiai. Ar galite dėl to kam nors pasiskųsti? Ne. Galite rašyti internete, koks „š*das tas klubas“ ir panašiai, tačiau tai – vienintelis klubas Jūsų šalyje (net ne mieste) ir eiti daugiau nėra kur. Visi ten eina. Tačiau skųstis tuo teisės Jūs neturite. Kodėl? Nes nemokate už suteikiamą paslaugą. Kad ir kokia bloga ta paslauga bebūtų.
Jeigu pasakysite savo pastabas klubo savininkui, jis atsakys labai paprastai: „nepatinka – neik“. Ir jam, turint vienintelį tokį klubą mieste/šalyje/regione ar net pasaulyje, Jūsų nuomonė yra nereikšminga. Nes tame klube prekė esate Jūs, o teisių neturite. Taip pat yra su „Facebook“.
Jūs sutikote su jų sąlygomis, kai registravotės. Sąlygose parašyta, kad jie tas sąlygas gali vienašališkai keisti ir, jeigu Jums kažkas nepatinka, galite laisvai panaikinti savo anketą.
Nieko nėra veltui
Aš noriu turėti teisę skųstis man suteikiamų prekių/paslaugų kokybe, jeigu ta kokybė nėra pakankamai gera. Ir „nemokamai“ iš manęs tą teisę atima. Lietuvoje turime labai tinkamą patarlę – „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Ji puikiai iliustruoja „nemokamai“ situaciją. Įsivaizduokite kitą scenarijų: aš noriu išnuomoti butą, tačiau jo vonioje trūkęs vamzdis. Pasidomiu, ar kas nors iš mano draugų pažįsta gerą santechniką.
Vienas iš draugų man sako: „aš galiu tau tai sutvarkyti, bet tai užims porą savaičių“. Na, pagalvoju, gerai. Realybėje, kaip visada, darbas užtrunka pusantro mėnesio, prie to darbo prisidedu ir pats (darbo dienų vakarais ir savaitgaliais), nes reikia ir plyteles dar paskui iš naujo iškloti, ir taip toliau… Įsivaizduokite, kad po mėnesio, kai darbas buvo atliktas, vamzdis vėl trūko ir užliejo kaimynus apačioje. Man skambina naujasis buto nuomininkas ir sako, kad „yra problema“.
Kadangi darbas buvo atliktas nemokamai – aš neturiu jokios teisės reikšti kam nors pretenzijas. Aš netekau tokios teisės tada, kai sutikau su mano bičiulio nemokama pagalba (skaityti – su registracijos „Facebook“ sąlygomis). O aš noriu turėti teisę reikalauti atsakomybės. Visada.
Taigi, butas būtų nuomojamas už 1500 Lt per mėnesį. Tos srities profesionalai už darbą prašė 1000 Lt ir sakė, kad darbą atliks per savaitę. Mes su draugu užtrukome mėnesį laiko darydami tai patys, dėl ko praradau trijų savaičių nuomos kainą (1125 Lt), pirkau medžiagas (dar 400 Lt) ir beveik mėnesį laiko dirbau vakarais ir savaitgaliais (neįkainojama). Nors darbo dienų kaip ir nepraradau, tačiau praradau savaitgalius, kuriuos galėjau praleisti su savo antrąja puse, atlikti kelis papildomus darbus, tiesiogiai susijusius su mano veikla ir panašiai. Bet tai – dar ne viskas.
Kadangi atlikome darbą taip „gerai“, vis tiek teko paaukoti dar vienos savaitės nuomą, nes nuomininkas naujo remonto metu už nuomą nemoka (dar minus 375 Lt), vis tiek reikėjo sumokėti profesionalams už darbus (1000 Lt), kaimynams – už užliejimą (dar 500 Lt) ir neįkainojamus nervus. Taigi, noras gauti kažką nemokamai, greičiausiai, būtų kainavęs „parduotus savaitgalius“, nervus ir beveik 3000 Lt. Ar apsimoka?
Epilogas
Prieš kelis metus vieno kliento dėka turėjau garbės susipažinti ir dirbti su vienu kolektyvu. Ir gauti įmonei, kurią atstovavau, paramą IT technikos išraiška. Ir net atvažiavus ją atsiimti, teko sumokėti vieną centą bei buvo išrašyta sąskaita-faktūra. Tuo metu aš paklausiau, kodėl taip daroma? O man sako: „O kaip mes Tau sąskaitą išrašysime ir kaip norėsi gauti garantinį aptarnavimą?“ Sumokėtas centas, pasirodo, suteikia tokią teisę. O „nemokamai“ – ne. Kai esate vartotojas – geriau atsisakyti teisės gauti kažką „nemokamai“. Kai esate verslas – geriau „nemokamai“ nieko nesiūlyti.
Paaiškinkite savo klientui, kad „nemokamai“ nieko nebūna. Jis tikrai įvertins Jūsų atvirumą. O jeigu neįvertins – tuomet priešais Jus – kvailas klientas. O kvailo kliento nelinkiu niekam. Čia kaip su virtuvinių įrankių komplektais, kurie būdavo pardavinėjami televizijos pagalba naktimis: „pirkite vieną peilį už 249 Lt ir dar 14 daiktų (peilių, galąstuvų, žirklių ir kt.) gausite nemokamai“. Žinoma. Kur jau ne…
Aišku, niekas per televiziją nepasakys: „Šis, penkiolikos sudedamųjų dalių komplektas kainuoja 249 Lt, o tai reiškia, kad kiekvienas iš šių daiktų kainuoja po 16,60 Lt už vienetą. Ir tą kainą sudaro mūsų uždarbis, pelnas, išlaidos už reklamą televizijos eteryje, pardavimų ploto nuoma prekybos centruose ir kt.“ Nes jeigu taip būtų pasakyta – Jūs suprastumėte, kad tų peilių savikaina yra maždaug 2,50 Lt už vienetą. Ir tada galima savęs paklausti – ar tikrai gausiu gerą daiktą už tokius pinigus? O aš galiu Jums atsakyti – už ką mokėsite, tą ir gausite.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!