Prisimenu ir paskaitas – tokias, kuriose tikrai reikdavo stengtis, ir tokias, kuriose grupės būdavo jungtinės ir tiesiog reikėdavo išklausyti pateikiamą medžiagą. Vienoje tokioje paskaitoje atkreipiau dėmesį į ją.
Tai buvo jaukių veido bruožų žaliaakė. Sėdėdama priekyje ji bendravo su drauge, tačiau vis sulaukdavau jos žaismingo atsisukimo, šypsenos ir tą valandą viskas, apie ką galvojau, buvo ji. Nusprendžiau nepaleisti jos iš akių net ir po paskaitos. Atsargiai lydėjau merginos žingsnius ir tokiu būdu atsekiau iki autobusų stotelės. Nežiūrėjau net, koks troleibusas atvažiavo, tiesiog įlipau ten pat, kur įlipo ji.
Nesusikaupiau ir neužkalbinau jos iš karto. Tiesiog laukiau kitos savaitės, tos pačios paskaitos. O tada vienoje iš stotelių ryžausi susipažinti su ja. Suklususi maloniai nustebo ir pradėjo čiauškėt: apie mokslus, apie gyvenimą, apie tai, kad niekad nematydavo manęs viešajame transporte. O kurgi pamatys, jeigu tik dėl jos aš važiuodavau su tuo troleibusu centro link, vėliau grįždavau atgal ir automobiliu grįždavau namo.
Pagaliau, po keletos tokių pasivažinėjimų, pasiūliau jai išlipti kitur ir pasivaikščioti kartu parke. Žaliaakė sutiko. Tai buvo vienas ilgiausių pasimatymų mano gyvenime, atsisveikinome tik sutemus – atrodė, gyvenime buvome abu tiek neišsikalbėję, kad tai galėjome tęsti ir tęsti.
Tokia buvo mūsų pažintis, tokie pirmieji draugystės požymiai. Tačiau mudu pora netapome akimirksniu, kažko pristigo. Jji vasarą buvo išsiskyrusi su ilgamečiu draugu ir jausmai dideli nesubrendo – bent jau iš jos pusės. O aš niekur neskubėjau, tiesiog mėgavaus laiku, praleistu su ja. Susigalvodavom smagių laisvalaikio praleidimo formų ir daug laiko tiesiog praleisdavom kartu.
Prisimenu tą ketvirtadienį, kuomet nuplaukė mūsų dvi paskutinės paskaitos ir apie 10 val. ryto jau buvome laisvi.
„O gal važiuojame prie jūros?“ – parašiau jai SMS paskaitos gale. Ji atsisuko ir maloniai nusišypsojo. Nieko neatrašė, tik po paskaitos priėjus prie manęs pasakė: „Na, galime.“
Pajutau tarsi antrą kvėpavimą, paspartinau žingsnį ir abu atsidūrėme mano automobilyje. Mums visada patikdavo mini kelionės, ypač vakarais, bet niekur labai toli nevažiuodavome, būdavau džentelmenas ir visada laiku parveždavau ją namo. Bet ši diena buvo kažkokia kitokia, autostrada buvo tarsi tramplinas į visai kitokią emocinę būseną. Beprotiškai jai norėjau aprodyti Klaipėdą, visas neaplankytas vieteles.
Džiaugėmės kiekvienu, net menkiausiu įspūdžiu. Kai buvome Karklėje, ryžausi jai ištarti: „Tai žinai, garbane, galim įkalti šampano ir likti Klaipėdoje.“
Ji nusišypsojo ir atsakė: „Bet rytoj nenueisim į paskaitas?“
„Na, vieną dieną juk galime ir praleisti?“ – atitariau jai.
„Turbūt, juk gyvename tik vieną kartą“, – kikendama atsakė ji man.
Nepraėjus nė 5 minutėms aš užrezervavau mums kambarį ir vis negalėdamas tuo patikėti stebėjau jūros tolius ir šypsojausi. Palydėjome jūros bangas, po debesimis pasislėpusią saulę, ir nuvažiavome centro link.
Nesumeluosiu, bevaikštant po aptemusį Klaipėdos senamiestį aš tik pirmą kartą paėmiau ją už rankos. Apvaikščioję visus kampelius atradome viešbutį, kuriame turėjome pernakvoti.
Įgriuvome į kambarį su pilnu maišu maisto iš parduotuvės. Žinoma, piknikas su taurėmis buvo patiektas tiesiog ant lovos. Mudu valgėme užkandukus, gurkšnojome šampaną, per televizorių pasileidę savo mėgiamą muziką, ir kalbėjomės.
Be galo norėjau prie jos prisiliesti, paliesti ją ne kaip draugas, o kaip vyras, pasiilgęs savo mylimos moters. Supratau, jog tas momentas artėja neišvengiamai, tačiau abu delsėme, tyčia ar netyčia vis paliesdami ar užkliudydami vienas kito ranką ar koją. Šampanas artėjo prie pabaigos, o aš su pulteliu „netyčia“ pritemdžiau šviesą iki minimumo.
„Aš labai džiaugiuosi šia diena, praleista su tavimi“, – tarė ji man.
„Bet mūsų laukia dar ir naktis“, – pakankamai apsvaigdintas šampano purslų ir negalvodamas apie šių žodžių pasekmes atsakau jai.
„O tu ir dėl nakties žadi taip pasistengti?“ – paklausė.
Ištarusi tai ji suprato, kad jos kerintis žvilgsnis dabar jau „prišaukė nelaimę“ ir aš prigludau prie jos veido, ir pirmą kartą ją pabučiavau. Buvau be galo pasiilgęs bučinių ir negalėjau niekaip nuo jos atsiplėšti, tai buvo išprotėję bučiniai, tiek ilgesni, tiek trumpesni, sekę vienas po kito. Bučiavome vienas kito lūpas, akis, kaktą, kaklą, aš neiškentęs, sėdėdamas ant lovos krašto, užsimečiau ją ant savęs.
Ji buvo tarsi plunksnelė, akimirksniu nusimetė visus drabužius nuo savęs ir dar labiau prigludo prie manęs. Aš supratau, kad ji visa energija trokšta to paties, ko aš. Mylėjomės iš pradžių be galo lėtai, atrodytų, jausdami kiekvieną kūno energijos lašelį. Kiekvienas judesys ar prisilietimas suteikdavo vis kitokį jausmą ir prasmę, troškau išsaugoti kiekvieną momentą, patirtą liečiant jos kūną, bučiuojant fantastiškas krūtis.
Užmigome stipriai apkabinę vienas kitą, taip pat apsikabinę pramerkėme kartu ryte akis. Ilgai žiūrėjome vienas į kitą, taip ir negalėdami ištarti nė žodžio.
„Žinok, viskas, nuo šiol tapsi mano mergaite“, – nutraukdamas tylą sušnabždėjau.
„Būsiu“, – po kelių sekundžių ji tarė man ir pabučiavo. Šias akimirkas atsiminsiu visą gyvenimą. Taip, tai buvo be galo karštas vakaras, o ryte atsibudę supratome, kad būsime kartu, saugosime ir branginsime vienas kitą. Mylime vienas kitą ir iki šiol.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.