Dar keletą kartų susimojavome su naujuoju kaimynu: tai jam pjaunant žolę, tai ryte abiems sėdant į automobilius važiuoti į darbą. Po kelių savaičių kieme vedžiojau katiną ir jis kažkaip sugebėjo iš pavadėlio išsprūsti. Nubėgau paskui, nes bijojau, kad, kaip jis dažnai mėgsta, įlys į kokį plyšį ir nematysi jo kelias valandas.
Katinas nubėgo visai prie pat šiaurinės kaimyno namo sienos. Sėkmingai pagriebiau ir vėl moviau jam petnešas, kai pro priekinio lango stiklą (o tiksliau plyšį, kuris matėsi pro užuolaidas) pamačiau vaizdą, kuris mane visiškai suglumino. Tame name nebuvo nieko, absoliučiai nieko, tik plikos betoninės sienos, tokios pat grindys ir styrantys laidai. Dar kartą apsidairiau ar prie to paties namo stoviu, ar neapsirikau. Kai kratydamas galvą grįžau prie savo namų, į kiemą įsuko keistasis žmogus (nebevadinsiu jo kaimynu). Taigi, kaimynas pamojavo ranka ir iš bagažinės ištraukė didžiulį maišą produktų iš kurio kyšojo prancūziškas batonas ir salota. Pasisveikinęs kaimynas pasakė „ketiname su žmona gaminti vakarienę, gal norite prisijungti su Inga (savo žmonos vardą pakeičiau)“.
Iki šiol niekada taip ir nebuvau matęs tos jo žmonos, nes visada tai jai susitikimas, tai atostogauja. Iš smalsumo pamatyti kokią čia vakarienę jis planuoja gaminti tose tuščiose patalpose, sutikau. Pastebėjau, kad kaimynas aiškiai suglumo. Jau buvome susiruošę, kai pasigirdo skambutis. Keistasis žmogus (negaliu vadinti jo kaimynu) paskambino į duris ir širdingai atsiprašė, bet vakarienė tiesiog „totaliai prisvilo“ ir vakaras pas kaimyną nebeįmanomas. Pasiūlėme užsisakyti maisto, bet tai irgi pasirodė netinkamas planas, nes „namai pilni dūmų“.
Kas beliko, pasiūlėme vakarą kaimynui praleisti pas mus. Jis džiugiai sutiko ir jau buvo besiaunąs batus, kai aš paklausiau „o kaip žmona?“. „Tai ji negali“ – atsakė jis. „Tu gal nueik, paklausk?“ – pasiūliau aš. Kaimynas išėjo ir kaip aš slapta stebėdamas pro langą pamačiau – nuėjo prie savo namo, pastovėjo kokią minutę ir grįžo.
Žinoma, kaip ir galėjau spėti, žmona dalyvauti negalės, nes skaudą galvą nuo dūmų. Nusprendžiau nebesiginčyti. Užsisakėme picų ir įsipylėme vyno. Vakaras praėjo stebėtinai normaliai. Svečias buvo šnekus, pasakojo, koks ilgas buvo namų įrengimo procesas, kad šviestuvus pirko pagal specialų užsakymą, o didžiąją dalį sienų reikėjo perdažyti, nes po pirmo karto sienas išmetė skirtingos spalvos plėmais. Keista, kai žmogus kelias valandas tau įsijautęs pasakoja nebūtus dalykus.
Kitą rytą veždamas katinėlį pas dresuotoją pamačiau prie mūsų rajono pakraščio, griovyje išmestą maišą. Iš jo styrojo prancūziškas batonas ir apvytusios salotos. Priėjus arčiau pamačiau, kad maišo dugnas prikištas suglamžytų laikraščių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!