Teko skaityti eilinį straipsnį – mokykloje konflikto metu nukentėjo mokinė. Tėvai pasipiktinę – kaip mokykla galėjo leisti tam nutikti, kalta mokykla, kuri slepia smurtą nuo bendruomenės ir valstybės institucijų. Mokykla savo ruožtu neigia kaltinimus, teigia, kad padarė viską, ką galėjo. Situacija labai įprasta ir tikrai atsiras abi puses palaikančių asmenų.
Šioje vietoje taip pat prisideda įdomi detalė – smurtavęs vaikas turi specialių poreikių – emocijų ir elgesio sutrikimų, sunkumų mokantis. Konfliktas kilo dėl to, kad kiti klasės mokiniai tyčiojosi iš jau minėto vaiko, o šis supykęs metė kėdę ir netyčia kliudė mergaitę. Laikas į istoriją įvelti sunkiąją artileriją – policiją, advokatus, vaiko teisių specialistus, psichologus ir mokyklos valytoją, galbūt net vietinį superdidvyrį iš tėvų komiteto. Susidaro įspūdis, kad labiausiai nukentėjo tėvai ir jų trapus ego. „Kaip kažkas turi teisę skriausti mano vaiką? Mano vaikas yra neliečiamas ir teisus kaip ir aš“. Vaikai tuo metu pasijuokė ir išėjo į lauką žaisti su elektroninėmis cigaretėmis ir naršyti feisbuke. Jei prireiks, jie pasakys tai, ko nori tėvai. Ar mokykloje būti saugu? Žinoma, kad ne. Nėra nė vienos saugios vietos, kurioje yra žmonių, gyvūnų ar kenksmingų mikroorganizmų. Jei turtingų tėvų vaikas parvežtų nežinomą infekcinę ligą po eilinių atostogų Havajuose nuo per ilgo pasijodinėjimo ant vietinių nykstančių pegasų ir ši pakliūtų į mokyklos valgyklą... Kas liktų kaltas? Mokykla. Nes neužtikrino sanitarinių ir higienos normų.
Saugumas tėra trumpai gyvenančių gyvūnų sugalvota iliuzija. Vieta gali būti tik sąlyginai saugi. Jokia įstaiga pasaulyje neužtikrins visiško saugumo jums ar jūsų vaikui. Elektrinis paspirtukas, kurį nupirkote savo atžalai, padidina traumos tikimybę. Telefonas, kuriame visą dieną įsmeigtas paauglio veidas, gali tapti (ir daug kartų tapo) nelaimės priežastimi. Ar trauksime į teismus telefonų gamintojus? Žinoma, kad ne.
Mokyklos Lietuvoje nuo sovietų laikų patobulėjo. Mokytojus pradėjo vadinti pedagogais. Buvo atlikti modernizavimo darbai. Atsirado daug socialinių iniciatyvų, perimta nemažai užsienio valstybių patirties. Atsirado socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo ir psichologo etatai. Nepaisant šių pokyčių, valstybinės mokyklos liko sustabarėjusios, nelanksčios įstaigos, besiorientuojančios į mokymą kaip tam tikrą bazinių žinių lygio suteikimą kiekvienam vaikui. Ir tai yra pagrindinė mokyklos funkcija.
2015 metais vidutinis pedagogo amžius siekė 49-erius metus! Kokių pokyčių galima tikėtis, kai mokykla pilna senstančių senosios sistemos darbuotojų? Ir kokius reikalavimus galima kelti tokioms įstaigoms?
Šiuolaikiniai paaugliai.
Nebandysiu pataikauti šiuolaikinei nuomonei ir pasakysiu – dabar paaugliai yra gerokai protingesni nei prieš 20 metų. Gyvenimas tokiame išvystytame informacinių technologijų pasaulyje įgalino paprasta paauglį turėti daug platesnę pasaulėžiūrą, kritiškesnį mąstymą ir daug atsargesnį požiūrį į valdžios autoritetus. Tiksliau nepagarbą jiems. Kita vertus, telefoną gavę vos ne nuo kūdikystės, nesugeba susikaupti, nesugeba užbaigti pradėtų darbų ir vertina tai, ką gali gauti čia ir dabar. Tuo pačiu principu, kurio moko telefonas, brauki ir žiūri, paspaudi ir gauni.
Taip pat masinė produkcija. Lyg ant konvejerio. Visi paaugliai atrodo taip panašiai, kad mokykloje nebereikia uniformų. Vaikinai su treningais ir sportbačiais, rankoje telefonas ir elektroninė cigaretė. Merginos – džinsai paaukštintu liemeniu ir apnuogintomis čiurnomis, palaidinė nuo „Nike“ iki „cool bitch“ užrašo, veidas su tokiu makiažo kiekiu, kad sunku atskirti vieną nuo kitos. Aktyviausiai gyvenimas verda „Facebook“ platformoje. Štai pavyzdys – keturiolikmetės merginos foto tiksliai kaip pagal aprašymą, o šalia jausmingas užrašas „Jei būtum mane mylėjęs, niekada neišeitum“. Anketa puošia tokie užrašai kaip „marihuanka“, „laisva“ ir „draugiška“. Viskas, ką potencialus naujas mylimasis turėtų žinoti.
Nepraleiskime ir vyriškosios giminės pažibos – „kai gyvenimas sunkus, plėšai visus, kas atsistos ant kelio“. Ir nuotraukoje vėl stereotipinis penkiolikmetis su treningu. Ir visi paaugliai žino savo teises. Arba bent suvokia, kad jei pakankamai garsiai rėksi, kas nors tikrai išsigąs ir bandys tų teisių nepažeisti. O ką gali jiems padaryti?
Prisimenu gana kuriozišką įvyki – girtas agresyvus paauglys puolė moterį peiliu. Man pavyko atimti peilį iš jo ir parvertus prispausti išdykėlį prie žemės. Žinoma, tuo viskas nesibaigė – paauglys įsikibo man dantimis į ranką ir pro dantis rėkė- „nu trenk man“, „neturi teisės“. Ir jis buvo teisus. Po savaitės gavau laišką iš policijos, sakantį, kad tyrimas negali būti pradėtas, nes nusikaltusiam dar nėra šešiolikos.
Taigi, turime nebaudžiamą, gana protingą, spalvingą kartą ir niekaip negaliu prieiti prie išvados, kad kalta valstybė, kalta mokykla, kalti gimimo metai... Turime kitokius vaikus ir jokių priemonių ar patirties ką su jais daryti. Istorijos moralas – skirkite daugiau dėmesio vaikams, nepalikite jų globoti „dėdei“ telefonui, „tetai“ planšetei ar „broliui“ kompiuteriui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.